Iš Žiežmarių dviračiais į kalnus

Iš Žiežmarių dviračiais į kalnus

Šešta valanda ryto, suskamba žadintuvas – taip, šiandien ta diena, kai važiuosiu į kalnus. Tingiai išlipęs iš lovos dar kartą pasižiūriu, ar visi daiktai savo vietose. Dar kartą patikrinu dviratį, į galvą lenda mintys, kad kažką būsiu pamiršęs. Sočiai pavalgau, kiaušinienė nėra mėgstamiausias mano patiekalas, bet prieš akis laukia ilgas kelias, reikia „iki bako viršaus pripilti degalų“. Įsidedu dviratį į automobilio bagažinę ir pirmyn į Žiežmarius. Atvykus ir iš automobilio išsikrovus mantą aplanko dvejopi jausmai – lauke šilta, bet dangus apsiniaukęs. Ant galvos krenta lašai, negi visą dieną lis? Į dangų pasižiūrėjus būtent taip ir atrodo.

Nuo aštuonių valandų turi pradėti rinktis žmonės. Kelios minutės po aštuonių atvažiuoja nedidelis automobilis. Iš jo išlipa šauni keturių draugų kompanija su tortu rankose. Pasirodo, Giedriaus gimtadienis! Tortas ištirpsta kaip mat, visi supranta, kad kalorijos spirgės šiandieną kaip niekad. Net nepastebėjau kaip dar daugiau automobilių susirinko, krepšiai po truputį atsidūrė Giedrės automobilyje. Per Žiežmarių aikštę atvažiavo Žilvinas. Pasiruošęs, lyg tuoj pradėsime žygį ne į Aukštadvarį, o aplink pasaulį. Ne veltui, pasirodo, jis dar anksčiau kėlėsi ir atmynė tiesiai iš Kauno. Automobilius palikome Žiežmarių gimnazijos kieme (Ačiū direktorei Ievai Mažulienei už suteiktą prieglobstį!) ir pajudėjome į priekį. Iš tolo pasižiūrėję į Žiežmarių dvarą pradėjome minti į pirmąją kalvą – iki Mūro Strėvininkų dvaro. Tikslą pasiekėme greičiau negu buvau suplanavęs. Kęstutis Jakelis, Strėvininkų socialinės globų direktorius, leido apsilankyti dvaro viduje. Išsiaiškinę, koks žinomas žmogus yra kilęs nuo Strėvininkų, beje, anot žurnalo TIMES, jis buvo vienas įtakingiausių šimtmečio žmonių, nuskubėjome į salę, kurioje kažkada skambėjo Oginskių muzika. Deja, salė padalinta per pusę, o aš nesu muzikalus, tad akustikos įvertinti nesugebėjau. Aplankėme Mūro Strėvininkų dvaro vidinį kiemą – parką, nusifotografavome prie vienintelio Kaišiadorių rajone veikiančio fontano. Ilgai neužsibuvę nuskubėjome su dviračiais iki Kaukinės.

Mūro Strėvininkų centre yra keliukas, siauras ir status, su automobiliu užvažiuoti mažai šansų. Kas užmynė, kiti stūmėsi dviračius, bet įkalnes visuomet keičia nuokalnės, tad siauru keliuku nuskubėjome iki Kaukinės kaimo. Važiuojant dviračiu labai svarbu būti atidžiam, deja, viena žygio dalyvė užklimpo su dviračiu smėlyje ir pargriuvo. Jokių lūžių, mėlynių – birus smėlis išgelbėjo. Gėrėdamiesi įstabiais peizažais pasiekėme Kaukinę su neva meteoritinės kilmės ežeru. Geologai tyrinėję „Žiedelį“ nustatė – deimantų jo dugne nėra ir, ko gero, ne meteoritas „skylę“ žemėje išmušęs, o ledynas pėdsaką palikęs. Sakoma, šio ežero dugną išmatuoti nėra taip paprasta, nes gali kas už kojos pačiupti ir į dugną nutraukti. Vis dėlto, Žilvinas įsibėgėjęs nėrė į ežero gelmes ir… išnėrė, sakydamas, kad vanduo jame nėra pats šilčiausias. Kiti nesiryžo matuoti vandens temperatūros, daug smagiau šiek tiek palengvinti bagažo svorį šlamščiant užkandžius.

Po nedidelio atokvėpio pajudėjome iki Beižionių į Elektrėnų savivaldybės pusę. Čia susidūrėme su pirma iš dviejų nemalonių kelio atkarpų. Lietus iš pirmo žvilgsnio malonų mynimui kelią pavertė tikru kliūčių ruožu. Kilometro atkarpoje susidūrėme su trimis didelėmis balomis, kurias reikėjo atsargiai apeiti iš šono. Negana to, minti buvo dar sunkiau, nes visų dėmesį blaškė tiesiog pakelėse augantys grybai! Nusileidę, įmynę ir vėl nusileidę nuo keleto kalvų pasiekėme Beižionis. Ačiū seniūnui Mindaugui Makūnui, nes tik jo dėka turėjau ką papasakoti apie šį miestelį. Janeta Ališauskienė atvėrė mums bažnyčios duris. Atrodytų, paprasta kaimo bažnytėlė nėra kažkuo išsiskirianti, bet pamatytumėte jos interjerą! Kabantys flamandiški paveikslai, meno vertybės atgabentos tiesiai iš dominikonų vienuolyno Aukštadvaryje. Ne ką mažiau įdomus ir kryžius stovintis šalia bažnyčios šventoriaus. Jame turėjo būti įrengta koplytėlė, bet sovietinė okupacija sutrukdė pabaigti pradėtus darbus. Kiek atokiau stovinčio dvaro galima ir nepastebėti, būklė jo nėra pati geriausia, vargu ar įmanoma ją ir pataisyti, nėra nė kalbos apie patekimą į dvaro vidų. Suvalgę po ledų porciją nuskubėjome prie Beižionių piliakalnio. Vienas iš aštuonių piliakalnių Elektrėnų savivaldybės teritorijoje yra gerai išsilaikęs. Mūsų protėviai gerai pasirinko vietą gynybiniam įtvirtinimui, nes piliakalnį supa ir gamtos sukurtos kliūtys. Negana to, piliakalnio šlaitai buvo dirbtinai nukasti, kad būtų statesni ir sunkiau priešams įveikiami.

Riedėdami kalvotomis vietovėmis sustojome praktiškai vidury laukų. Prasibrovę pro krūmus aplankėme tikrų tikriausią pagonybės laikų reliktą – Žydiškių akmenį su ženklais. Ant akmens nesunkiai galima pamatyti įrėžtą gyvatės kontūrą, netgi jos akį galima įžiūrėti! Jeigu keliausite pro Nemaitonių kraštą rekomenduojame ir Jums aplankyti Žydiškių akmenį, takelį iki akmens jau pramynėme.

Pakeliui iki atokvėpio vietos Nemaitonyse užsukome pas Oną Parniauskienę. Kadangi lietaus debesų nebuvo matyti jau nuo Kaukinės, o saulės spinduliai gailesčiu nepasižymėjo, prisipildėme jau beveik pasibaigusias vandens atsargas ir asfaltuotu keliuku nuriedėjome iki Švenčiaus ežero. Šį kartą atsirado daugiau žmonių pasiryžusių patikrinti vandens temperatūrą. Vieni maudėsi, kiti pietavo, o treti neatsispyrė galimybei prisirinkti grybų. Po pusvalandžio pertraukos pajudėjome pirmyn.

Aukščiausios Dzūkijos vietovės – Dzūkų aukštumos, taip pat yra vienos kalvočiausių vietovių apskritai Lietuvoje. Nuo tokių kalvų labai smagu leistis dviračiu, ypač, kai pedalų minti nereikia. Nuo kai kurių jų galima išvystyti įspūdingus greičius, tačiau į tokias kalvas reikia ir įminti. Keliaudami nuo kalvos iki kalvos pasiekėme Aukštadvario regioninį parką. Ne visi žygio dalyviai ryžosi įlipti į Pamiškės piliakalnio viršūnę. Pasirinkusieji poilsio minutę prarado nemažai, bet juos reikia suprasti, juk laiptelių vedančių į piliakalnio viršūnę nėra. Keturiomis užsiropštę į viršų nuščiuvome, negi čia Lietuvos kraštovaizdis prieš akis atsivėrė? Tolumoje buvo galima įžiūrėti Gedanonių kalvos bokštą, deja, šio žygio metu jos neaplankėme, pasirinkome Velnio duobę. O duobė visai prie pat. Norite tikėkite, norite ne, bet tikrai keista aura tvyro prie Velnio duobės. Sakoma, čia bažnyčia skradžiai žemę prasmigusi, realesnė versija – meteoritas duobę žemėje išmušęs arba tirpstantis ledynas pėdsaką palikęs. Tokių geologinių darinių ir daugiau galima Aukštadvario regioniniame parke sutikti. Tiesa, svečiuodamasi Aukštadvaryje pas monsinjorą Vytautą Kazį Sudavičių sužinojome, kad jis keletą kartų bandęs duobę pašventinti. Po bandymų jo namuose pradėdavęs per vidurnaktį skambėti telefonas, klebonas nebuvo linkęs daugiau pasakoti, nes neva mums būtų piestu plaukai pasistoję. Būčiau linkęs tikėti juo, nes ir pats esu girdėjęs, kad pavyzdžiui, naktį duobės apačioje dedasi ne patys maloniausi dalykai. Galbūt sutapimas, bet vieno žygio dalyvio dviračio pavarų perjungėjas taip įsipainiojo į grandinę, kad teko nemažai paplušėti prieš važiuojant toliau.

Aukštadvaryje aplankėme dominikonų vienuolyną, Nikodemo Švogžlio Milžino ir Antano Smetonos klasioko Vlado Mongirdos dvarą, kuriame, kai jis dar priklausė Malevskių giminei, mėgo lankytis pats Adomas Mickevičius. Beje, ąžuolas, kurį buvo pamėgęs poetas, yra pavadintas jo vardu – jį taip pat aplankėme. Dalis žygio dalyvių pasiliko prie vienuolyno, su likusiais numynėme iki Kartuvių kalno, ant kurio viršūnės didikai neva kardavo nepaklusnius baudžiauninkus. Sakoma, kad ir ne vienas sukilėlis prieš caro valdžią buvo pakartas ant šio kalno.

Nuo Aukštadvario numynėme iki Čižiūnuose esančios Lietuvos Edukologijos Universiteto bazės. Čia mus pasitiko šeimininkas Vytautas, kuris leido mėgautis visais bazės privalumais. Saulei pasislėpus už horizonto visi susirinkome prie laužo, skambėjo Lietuvių liaudies dainos. Akimirką pasirodė, kad tikrai ne penkiasdešimt kilometrų būtume numynę.

Ryte stovyklavietę aplankė gulbių šeimyna, nepasižymėjo ji svetingumu ir kiekvienas turėjo ją apeiti iš tolo. Papusryčiavę, pasivaišinę Giedrės daryta kava, pajudėjome iki Liutonių baidarių centro. Antrą dieną maršrutas kur kas turėjo būti trumpesnis, tik trisdešimt kilometrų. Sustodavome tik trumpam, nes prieš akis laukė plaukimas baidarėmis nuo Liutonių iki Žiežmarių. Pakelėje paklausę vietinio gyventojo patarimo bandėme kirsti kampą prie Piktakiemio kaimo. Supratome, kodėl taip kaimas pavadintas, nes įstrigome tiesiogine to žodžio prasme – miško glūdomoje. Dviračius teko stumtis, šiaip ne taip atsidūrėme teisingame kelyje ir neužilgo pasiekėme Liutonis. Čia mus pasitiko baidarių centro šeimininkė Daiva, kuri leido mums įveikti dalį maršruto baidarėmis. Palikę dviračius Liutonyse išplaukėm iki Žiežmarių. Kiekvienas žinojo, kad Strėva nenuspėjama ir įdomi upė, tad visai nenustebau priešais save išvydęs tris apvirtusias baidares. Šiaip ne taip, bendromis pastangomis, iš jų išpylėme vandenį ir toliau visi drauge galėjome tęsti žygį. Atplaukę iki Žiežmarių jau matėme stovinčius mūsų dviračius. Išlipę iš baidarių, galima sakyti, nejautėme nei rankų, nei kojų, bet visų veidus puošė šypsenos. Per dvi dienas dviračiais, baidarėmis, įveikėme apie 90 km. Jauniausiam dalyviui trylika metų, vyriausiam per penkiasdešimt. Vieni važiavo su miesto dviračiais, kiti su kalnų, treti su turistiniais. Dėkojame žygio partneriams – Liutonių baidarių centrui (www.liutonys.lt).

Viktoras Pinkevičius

Giedrės Streikauskaitės nuotraukos


Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s