Dviračiais Riomerių dvarų vietomis

Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centras drauge su besidominčiais savo krašto istorija tęsia keliones po rajoną. Šį kartą kelionių dviračiais entuziastai susirinko pakeliauti tomis vietomis, kur buvo vienos žymiausių giminių Kaišiadorių rajone ir Lietuvoje – Riomerių – dvarai.

dvir

Riomerių giminės šaka Pabaltijyje prasidėjo dar XIII amžiuje Kuršo žemėse. XVII-XVIII amžių sandūroje jie įgijo dvarų mūsų rajone ir gyveno čia iki 1926 metų. Ilga giminės istorija Kaišiadorių rajone ir paskatino pakeliauti jų kažkada gyventomis vietomis.

Stasiūnai arba Vladikiškių dvaras. Dvaro pastatai statyti, manoma, XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Apie interjerą nežinoma nieko, tačiau dar yra sutinkamos knygos iš dvaro bibliotekos su ekslibriais (karūna, po ja įrašas „BIBLIOTEKA WLADYKISKA“). Šiuo metu pastatų ir aplinkos būklė tokie, kad sukelia liūdesį ir klausimų keliaujantiems: „Ar savininkas yra?“, „Kodėl nieko nedaro tokioje dėkingoje vietoje?“, „O kodėl čia negalėtų būti muziejus?“

 

Stoniavos kapinaitės

Mažųjų Vladikiškių kapinės – vienos gražiausių rajone. Čia palaidota dalis Riomerių giminės, čia stovi nedidelė koplytėlė. Joje iki 1863 metų sukilimo buvo meldžiamasi, bet sukilimo laisvės idėjos netiko carinei valdžiai. Šioji slopindama sukilimą uždraudė koplytėle naudotis.

Stoniavos-kapinaitės

Buvęs Triliškių dvaras pasitinka dalimi išlikusios senų medžių alėjos, tarytum primindamas, kad paskutinė dvaro savininkė Malvina Liandsbergienė buvo ištremta į Altajaus kraštą būdama aštuoniasdešimt penkerių.

Keliaudami buvusiomis Riomerių žemėmis aplankėme jiems nepriklausiusius Žiežmarius, antrą pagal gyventojų skaičių rajono miestą su įdomia istorija, kurios pradžia siekia XIV amžių. Miesto centre galima pamatyti Laisvės statulą, švento Jokūbo bažnyčią, kurią lanko maldininkai keliaujantys Lietuvoje esančiu Jokūbo keliu, ir kuri niekaip nesulaukia antrojo plane numatyto bokšto, vieną iš keturiolikos Lietuvos medinių sinagogų…

Iš Žiežmarių senuoju Kauno – Vilniaus keliu patraukėme link Stoniavos. Apie šį kelią poetas Jonas Aistis 1935 metais parašė taip: „Seniai, labai seniai drauge su Nemuno sukria vaga vingiavo vieškelis iš Kauno į Trakus, į Vilnių, į Gardiną … Ne Kaune jo pradžia – ne Trakuose, ne Vilniuj ir ne Gardine jo galas. Ilgus amžius jį tiesė gausios lietuvių tautos kartos; jis senas kaip lietuvių tauta. Mes nežinome, nei kada nei kas jį pradėjo tiesti, tik žinome, kad jis buvo ilgus amžius tiesiamas. Pamažu ir šuoliais jisai ilgėjo. Pamažu jis ir nyko. Šiandie jo yra likę tik tarpai. Jau niekas neatstatys jo, nes laikas ir žmonės jį suardė.

Žiežmariuose

Ilgas tasai vieškelis buvo. Daug amžių ir daug kunigaikščių jį tiesė. Sako, kad jis prasideda Baltijos marių geltonose smiltyse, kad jis baigiasi Juodųjų marių bangose. Juo ėjo ir važiavo didžiųjų kunigaikščių pulkai ir gurguolės. Juo ėjo svetimų šalių vaizbūnai ir pasiuntiniai. Jo pradžią aplankydavo Tyro ir Sidono laivai. Juo ėjo mūsų džiaugsmas ir nusiminimas, mūsų laimė ir vargas. Jis buvo vienintelis pagal Nemuno vagą.

Žiežmariuose

O šiandie jo likę tik tarpai, bet ir tie berželiais, perkūnžolėm ir vėjažolyniais apaugę. Upokšnių vagos išplėšę klaidžius brastų grindinius. Šalip jo stovi piliakalniai slankiais nuslinkę. Žmonės išarę vyliakelius, kuriuos kadaise keikę priešai.“

Vedė šis kelias mus pro Stoniavą, jos kapinaites, kuriose palaidota dar viena Riomerių giminės dalis, pro iš dalies išlikusią dvarvietę, pro Lijoną – dvarą ir kaimą, kurių jau ir pėdsakų nėra… Tiesiog link greitkelio ranka pamoji ir pasakai: „Štai ten kaimas ir Riomerių dvaras buvo“.

Kelionė dviračiu negali būti be nuotykių ar netikėtumų. Tai įvyko Stoniavoje. Vietinės avytės, kurių banda iš tiesų nemaža, sugalvojo, kad reikėtų ir dviratininkus įtraukti į bandą. Kaip tarė, taip ir padarė. Keliautojų grupę padalino į dvi dalis, pačios apstojo iš visų pusių ir nusprendė, kad taip drauge ir ganysimės. Dviratininkai su tuo nesutiko. Nuomonių skirtingumas galų gale baigėsi avyčių pasilikimu Stoniavoje, o mes važiavome tolyn.

Edukacija sraigių ūkyje

Paskutinis iš Riomerių dvarų mūsų maršrute buvo Pavuolis. Jame stabtelėjome ilgesniam laikui – Ernesto ir Daivos sraigių ūkyje išklausėme edukacijos ir paragavome šiek tiek egzotikos.

Edukacija-sraigių-ūkyje

Grįžome per Antakalnį. Jame pasigėrėjome daugiakamiene liepa, pakeliui įvertinome didžiausio mūsų rajono darbdavio – Kaišiadorių paukštyno mastus. Kaišiadoris pasiekėme su puikia nuotaika ir įspūdžiais.

Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo
vadybininkas Aurelijus Balčiūnas

Jūratės Augutytės-Gruzdienės nuotraukos

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s