Po piliakalnius ir ne tik

2017 – Piliakalnių metai. Todėl rugpjūčio 12 d. Turizmo ir verslo centras organizavo ekskursiją po rajono piliakalnius.

Piliakalnis – neatskiriama Lietuvos istorijos ir kultūros dalis. Tai – gamtos ir žmogaus veiklos sukurtas objektas. Visame krašte jų skaičiuojama apie 900, mūsų rajone – 26. Piliakalnių skaičius kinta, nes atrandami nauji. Štai šių metų birželio 1 dieną į Kultūros vertybių registrą įrašytas dar vienas piliakalnis esantis mūsų rajone, Gegužinių kaime, šalia Užgirėlio.

Kelionės metu kalbėjomės apie piliakalnių atsiradimą, jų svarbą krašto gynybai, apie jų kultūrinę svarbą. Keliaudami nespėjome aplankyti visų piliakalnių, tačiau ir aplankytieji leido pajausti senąją gimtojo krašto istoriją. Dovainonių ir Migonių piliakalniai išsiskiria dar ir tuo, kad po kelis kartus buvo tvirtinami, kad kuo sėkmingiau galėtų atremti priešų puolimus.

Domėdamiesi piliakalniais išsiaiškinome, kad Napoleono karų epocha ir prancūzų armijos žygis į Rusijos imperijos teritoriją per Lietuvą 1812 metais turėjo didelės įtakos ir legendoms. Mat, yra išlikę pasakojimai apie švedų ar prancūzų kareivių supiltus piliakalnius (Migonys, Lašiniai, Rokiškės, Rumšiškės, Varkališkių I-asis).

Išsaugoję piliakalniai ir senų pasakojimų. 1888 m. tyrinėtojas E. Volteris apie Migonių piliakalnį (Piltieką arba Piliekalnį) yra užrašęs kelis padavimus. Vienas vietinis senis (pavardė nenurodoma) jam pasakojo, kad tokie piliakalniai supilti tais laikais, kai žemėje gyveno Nojus. Šioje žemėje tada gyveno pagonys. Kiekviena jų šeima turėjo savo atskirą piltieką. Ant tos piltiekos pats seniausias asmuo šeimoje taikydavo ir teisdavo besivaržančius, ir nuo jos skelbdavo savo nutarimą, kurio jau nebeatšaukdavo. Kai kas nors iš šeimos mirdavo, ant piliakalnio viršūnės užkurdavo laužus ir sudegindavo jo kūną. Kūno pelenus, jei mirusysis buvęs šaunus, narsus ir naudingas šeimai (bravas, drasus ir naudyngas gentei (gyminei, szeimynai, draugystei), pats vyriausias mesdavo į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo vandenį, kad atmintų apie jį ir kad mirusiojo narsa pereitų į likusiems. O jeigu mirdavo negeras žmogus, užsitraukęs gėdą kokiu nors nusižengimu, tai, sudeginę lavoną, jo pelenus išbarstydavo pavėjui.

Tas pats senis užsiminė, kad žmonės pasakojo, piliakalnius kažkada buvusius altoriais; ant jų žmonės atnašaudavę stabams (balvonams) aukas ir netgi degindavę žmones.

Migonių piliakalnis įsiminė ne tik aukščiu, įspūdingais apylinkių vaizdais ar legendomis. Mums atvykus kaip tik prasidėjo Migonių kaimo šventė „Ir dabarty gyvena praeitis“. Visi ant piliakalnio buvę pajuto dvasinį bendrumą giedodami Tautišką giesmę bei dainuodami liaudies dainas. Pasidžiaugėme, kad žmonės stengiasi neužmiršti savo kilmės vietos ir susitinka pabendrauti.

 

Keliaudami domėjomės ne tik piliakalniais. Kaipgi neprisiminti vienos žinomiausių Abiejų tautų respublikos giminių – Oginskių, kurių pradžia yra šalia Antakalnio buvęs Uogintų dvaras. Juk jie Kruonyje turėjo įspūdingus renesanso stiliaus rūmus.

Aplankėme Rumšiškes, miestelį, kurio istorinės šaknys liko Nemuno dugne, kurio raštininkų mokykloje brendo Antanas Baranauskas ir kurio taip ilgėjosi Jonas Aistis:

Nenašūs šaltžemiai ir pustomi smėlynai,

Molienos kietos kaip pati buitis.

Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot

Ir sielvartu nudažėte mintis.

Kruonis – daugiatautis rajono miestelis. Jame istorijos tėkmėje vieni šalia kitų gyveno lietuviai, lenkai, žydai, rusai, karaimai. Išskirtinis ne tik buvusiu Oginskių dvaru, bet ir įdomia bažnyčios istorija, turintis vienintelę rajone stačiatikių cerkvę. Miestelio apylinkėse pokario metais aktyviai veikė partizanai.

Kruonio-baznycia

Darsūniškis, sena ir unikali mūsų rajono gyvenvietė, kentėjusi nuo kryžiuočių ir švedų puolimų, pasitiko šventos Agotos vartais, pastatytais XVIII amžiuje. Šventoji įdėmiu žvilgsniu saugo miestelį nuo gaisrų. Tai jos misija, nes miestelis daug kartų yra degęs, dėl ko ir paprašė šventos Agotos pagalbos. Pagrindinė Darsūniškio gatvė nuvedė link dar vienų XVIII amžiuje statytų vartų – švento Kazimiero, Lietuvos globėjo. Pasigrožėję jais nepalikome be dėmesio ir pačių naujausių – 1910 metais pastatytų švento Jurgio vartų. Taigi, į Darsūniškį įvažiuoti iš bet kurios krypties kelio galima tik globojant šventiesiems.

O kad rugpjūčio šiluma visai neišdžiovintų, atsigaivinome mineralinio šaltinio vandeniu. Nuostabu…

Pažvelgėme į rajoną dar vienu kampu – aplankėme Dalios ir Dimitrijaus Jakovlevų ūkį „Gyvas kalnas“. Tikrai kalnas ir tikrai gyvas! Patys įvairiausi paukščiai, ožkytės kaip šuniukai bėgančios paskui žmones, poniai tiesiog kviečiantys pašėlioti ir pajodinėti ir kiaušiniai žalios spalvos lukštu. Šeimininkė paguodė, kad jie tikrai natūralūs ir ne nuo Velykų padažyti likę. Viena keliautoja apie ūkio gyvūnus pasakė: „Jie visi tokie gražūs, prižiūrėti, švelnūs“.

Gyvas-kalnas

Kalviai pakerėjo gamtos grožiu ir unikalia viena iš dviejų Lietuvoje esančių rotondinio tipo bažnyčių pastatyta XIX amžiaus pradžioje. Šventovė visus stebino savo senąja ramybe… Susikaupimas aplankė savaime.

Ir vėl autobuse. Po kurio laiko nuo kalnelio pamatome Žiežmarius, antrą pagal dydį rajono miestą. Bažnyčios bokštas tarsi kviečia apžiūrėti miestelio centrą. Apžiūrime istorines vertybes: maloniai stebina Laisvės statulos originalumas, senieji pastatai supantys aikštę, tolėliau esanti viena iš 14 Lietuvos medinių sinagogų. Keliautojai teiravosi, ar kada nors visgi pastatys antrą Žiežmarių bažnyčios bokštą…

Sustojome ir šalia Mažųjų Vladikiškių kapinaičių. Jose palaidoti Romerių giminės atstovai. Romeriai virš 300 metų Kaišiadorių apylinkėse turėjo dvarų: Kaišiadorių, Vladikiškių, Romeravos, Stoniavos, Lijono, Tryliškių. Jų gyvenimus mena tik paminklai… Simboliškas paskutinis ekskursijos objektas – Vladikiškių (Stasiūnų) dvaro pastatai. Gerai būtų, kad atgytų.

Gražus ir įdomus mūsų rajonas. Dėkojame keliautojams. Tikimės vėl susitikti kitose ekskursijose.

Kaišiadorių TVIC turizmo vadybininkas Aurelijus Balčiūnas

Mortos Narkauskaitės nuotr.

Reklama

Žiežmariai – kur susikerta keliai

Žiežmaros upelis pro Žiežmarius neteka, galbūt gyvenvietė kažkada buvo perkelta, o gal miestas buvo pavadintas su aliuzija į kitą žodžio „Žiežmara“ reikšmę (žiežula, ragana) – miesto  vardo kilmės mįslė lieka neįminta. Pro miestelio širdį teka visiems žinomas upelis – Strėva. Kalbama, kad prie Žiežmarių vyko Strėvos mūšis, visgi, dėl šio fakto istorikai linkę nesutarti. Sakoma, kad kažkur Žiežmariuose, vandens telkinyje, Napoleono kariuomenė lobį paslėpusi. Sovietų specialistams lobio rasti nepavyko, kita vertus, kas prisipažintų radęs? Žodžiu, Žiežmariai visais laikais buvo labai geroje geografinėje padėtyje, tai nešė miestui sėkmę ir negandas, dėl ko mes galime išgirsti ne vieną spalvingą pasakojimą. Vieną jų mėgo Vladislovas Sirokomlė. 1792 m. Žiežmarių vaitas parsivežė iš Lenkijos miesto privilegiją. Tokį įvykį žiežmariečiai pažymėjo ne tik mišiomis bažnyčioje, tačiau ir gausioms vaišėms bajorų seimelyje. Švenčiant privilegijos gavimą įvyko nemalonus incidentas. Mūro Strėvininkų ekonomas juokais sudavė Žiežmarių vaitui, o šis, nesupratęs, davė grąžos. Ekonomas pamintą reputaciją bandė susigrąžinti toli gražu ne stodamas į lygiavertę kovą. Jis patykojo ir nutaikęs reikiamą momentą užpuolė vaitą bei – nukando šiam nosį. Kalbama, kad vaitui ant veido nieko neliko, o medikas nerado ką prisiūti – ekonomas nosį prarijo, arba bėgdamas išsivežė. Ar tai reiškia, kad ne žiežmariečių nosiai miesto teisės? Vargu, nes dar ir dabar Žiežmariai turi miesto statusą, tai vienas iš dviejų miestų Kaišiadorių rajone.

Pro Žiežmarius kasdien pravažiuoja ne vienas automobilis, mat šalia driekiasi kone intensyviausias kelias  Lietuvoje – Vilnius–Kaunas. Retas skubantysis užsuka į Žiežmarius. Seniau, kai žmonės gyveno šiek tiek lėtesniu tempu, keliaujant į sostinę dažnam tekdavo apsistoti Žiežmariuose. Čia stovėjęs karališkas dvaras, kuris buvo karaliaus vietininkų valdomas. Dar ir dabar išlikęs Cezario Anikinio projektuotas XIX a. rūmų pastatas, į kurį, deja, nėra galimybės pateikti.

ziezmariu-dvaras
Žiežmarių dvaras

Žiežmarių miestas ilgą laiką buvo vienas didžiausių regione – čia tiesiog virte virė gyvenimas. Gyventojų didžiąją dalį sudarė žydai. Čia jie plėtojo verslus, rūpinosi visuomeniniu gyvenimu. Iki antrojo pasaulinio karo mieste buvo galima ne tik susirasti nakvynės vietą, pavalgyti, išgerti, tačiau ir į kino teatrą nueiti. Žydams būdingų gyvenamųjų pastatų-parduotuvių nėra tiek daug išlikusių, geriausias tradicinės medinės architektūros pavyzdys – aludininko namas, stovintis greta buvusio kino teatro.

Žydų bendruomenės centras – sinagoga yra išlikusi iki šių dienų. Viena iš penkiolikos Lietuvoje esančių medinių sinagogų yra ne pačios geriausios būklės, tačiau tai yra laikina, nes rekonstrukcijos darbai jau pradėti.  Simboliška, bet sinagoga žymi žydų kultūros paveldo kelio pradžią Lietuvoje.

sinagoga
Žiežmarių sinagoga

Tai ne vienintelis kultūrinis kelias į kurį įtrauktas Žiežmarių miestas. Šalia aikštės stovinti Šv. Jokūbo bažnyčia yra pažymėta ženklu, žyminčiu, kad šis pastatas yra įtrauktas į Šv. Jokūbo kelių tinklą. Piligrimai, siekiantys įveikti ne tik Ispanijoje esantį piligrimų kelią dabar turės atkeliauti ir į Žiežmarius. Atvykėliai, kaip ir dauguma miesto svečių, ko gero kraipys galvą žiūrėdami į bažnyčią ir nesupras kur dar vienas bokštas pradingęs. O jis niekur nedingo, nes jo paprasčiausiai nebuvo.

Prieš pat bažnyčią stovi laisvės paminklas. Jis atstatytas Lietuvai tapus nepriklausomai, mat sovietmečiu paminklo originali versija buvo nugriauta ir šioje vietoje pastatyta tribūna. Patys galite įsivaizduoti kokios kalbos būdavo sakomos iš tribūnos atsisukus į bažnyčią – tikrai ne religinės. Laisvės paminklo originalas statytas tarpukario metais ant prieš tai stovėjusio obelisko. Kalbama, kad tuomet net pats prezidentas Antanas Smetona dalyvavo atidengiant paminklą.

Nepagailėkite pusvalandžio ir nepravažiuokite pro Žiežmarius, geriau vieną kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti!

Viktoras Pinkevičius

Giedrės Streikauskaitės ir Viktoro Pinkevičiaus nuotr.


Rumšiškės

Pasakojama, kad karalienė Jadvyga pavasarį važiavo į Lenkiją. Nutirpus ledams vandens lygis buvo pakilęs, tad privažiavęs upelį vadeliotojas paklausė karalienės, ką daryti – važiuoti pirmyn ar apsisukti ir ieškoti kito kelio. Karalienė tą kartą atsakiusi, kad reikia važiuoti į priekį. Jiems sėkmingai pasisekė pravažiuoti per sraunų upelį, kuris vėliau, galbūt nuo šio įvykio, buvo pavadintas Nedėja (išvertus iš lenkų kalbos – viltis). Karalienė įsakiusi toje vietoje pastatyti bažnyčią, o vieta buvo pavadinta pagal vadeliotojo Rumšo vardą – Rumšiškės.

Joks karalius ir karalienė tos vietos nebepravažiuos ir nesivarginkite jos ieškodami, ten dabar telkšo Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Senoji Rumšiškių miestelio vieta liko tik atminty, nuotraukos ir senolių pasakojimai tegali papasakoti kaip atrodė Kokalnis, senoji liepa bažnyčios šventoriuje, galbūt pačios karalienės sodinta. Na o bažnyčią aplankyti galite. Klebono Jono Žemaičio pastangų dėka jos marių vanduo nenuplovė, 1958 ji buvo išardyta ir perkelta į dabartinę vietą. Beje, pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčioje, geležies virbų dėžėje, rasti nežinomo XVII a. kilmingojo palaikai su brangaus metalo vainiku. Jo kaukolė ir kiti kaulai buvo priraišioti prie metalinių virbų ir užlakuoti lako antspaudais. Antrą kartą palaikai rasti 1958 m., kai bažnyčia buvo keliama į naująją miestelio vietą. Manoma, kad šie palaikai susiję su 1655-1661 m. carinės Rusijos invazija į Vilnių bei jo apylinkes. Tada kažkokio kilmingojo palaikai galėjo būti pervežti iš Vilniaus ir čia paslėpti. Gal turite variantų kas tas kilmingasis galėjo būti?

Rumšiškės pakeitė savo geografinę vietą, bet miestelis netapo užkampiu. 1974 m. prie Pravienos upės žiočių buvo įkurtas Lietuvos liaudies buities muziejus. Didžiausias Lietuvoje, Baltijos šalyse ir vienas didžiausių Europoje tokio pobūdžio muziejų. 195 ha plotas ir beveik 100 000 lankytojų per metus. Čia vyksta daugybę renginių, vieni skuba į žymiąsias Užgavėnes, kiti mat nepraleidžia Granatos Live festivalio. Vis dėlto, čia reikėtų keliauti lėtai, juk Lietuvos kaime vyrauti turėtų ramybė. Beje, žiūrėdami britų serialą „Karas ir Taika“ galite pasijausti kaip Rumšiškėse, nes daug vaizdų buvo nufilmuota būtent čia.

Esminė klaida keliaujant į Liaudies buities muziejų – neaplankyti jau minėtos bažnyčios, prieplaukos, o taip pat miestelio centre esančio Jono Aisčio muziejaus. Rumšiškės ribojasi su Kauno marių regioniniu parku, o ten, jeigu ruošiatės važiuoti grybauti, nepraleiskite progos ir aplankykite storiausią Lietuvoje pušį.

Viktoras Pinkevičius

Giedrės Streikauskaitės nuotraukos


Paparčiai

1649 m. Stanislovas Beinartas kreipėsi į Lenkijos karalių Joną Kazimierą, Vilniaus vyskupą Jurgį Tiškevičių, LDK kanclerį Stanislovą Albertą, Lietuvos pakanclerį Kazimierą Leoną Sapiegą, prašydamas patvirtinti jo fundaciją. Beinartui iš Kiškų giminės nupirkus Paparčių dvarą jis nusprendė pakviesti ir įkurdinti čia dominikonus. Tai nebuvo kažkas naujo, nes prie tuometinio parapinio tinklo plėtros didžiąja dalimi prisidėjo LDK diduomenė. Dėl visa ko, Stanislovas Beinartas įpareigojo vienuolius už jį ir jo šeimą aukoti mišias. Deja, vienuolyno konsekracijos, vykusios apie 1655 m, jis nesulaukė, nes mirė dar tais pačiais 1649 m.

Vieta vienuolyno statyboms pasirinkta tinkama ne tik dėl geografinės vietos, tačiau taip pat dėl apylinkėse gyvenusios bendruomenės. Pavyzdžiui prieš tai Paparčius valdžiusi Kiškų giminė buvo kalvinistai, negana to, XVI a. evangelikai reformatai buvo pasisavinę 1522 m. statytą pirmąją katalikų bažnyčią. Galime kapstyti dar giliau, vos už kelių kilometrų stūkso Laukagalio akmuo, ko gero didelę reikšmę turėjęs alkakmenis. O kur dar visi apylinkėse esantys piliakalniai ir kiti akmenys, menantys pagonybės laikus. Žinoma, nėra čia kažko neįtikimo, nes Kernavė, pirmoji Lietuvos sostinė, yra vos už 8 km brėžiant tiesę žemėlapyje.

Dominikonai įsikūrę Paparčiuose buvo atviri visuomenei, ko nepasakysi apie šalia Paparčių esantį, ko gero uždariausią – Aušrinės Marijos vienuolyną. Pirmojo sukilimo metu, 1831 m., vienuoliai suteikdavo laikiną prieglobstį sukilėliams. Yra žinoma, kad čia lankėsi tokie sukilėlių vadai kaip Gabrielius Oginskis, Emilija Pliaterytė. Daug vienuolynų Lietuvoje po sukilimo buvo uždaryta, tame tarpe ir Vilniaus dominikonų vienuolyną. Paparčiams pirmąjį kartą pasisekė labiau, tačiau 1863 m. dėl analogiško sukilėlių rėmimo, carinė valdžia apkaltino vienuolius ir to pasėkoje vienuolynas buvo uždarytas, dalis vienuolių įkalinti, inventorius išdalintas kitoms bažnyčioms, o vienuolyno knygos išsiųstos į Vilnių. Visą bibliotekos turtą vežė 60 vienkinkių vežimų.

IMG_6243-1 Digit Serial Number

Jau ir atsiminimuose nėra išlikę kaip vienuolynas tuomet atrodęs, matyt, buvęs įspūdingas. Kompleksas buvo uždaras, grindys iš marmurinių plokščių, skliautai iš plytų, dalinai tapyti. Bažnyčia turėjo 14 langų, kurių stiklai buvo įtaisyti į šviną. Vienuolyno pastatas 2 aukštų, mūrinis, su vidiniu kiemu. Stogas dengtas čerpėmis, virš kurio buvo išsikišę 16 kaminų. Po pirmuoju aukštu buvo keturi rūsiai. Pirmame aukšte – koplyčia su mediniu Švč. Mergelės Marijos altoriumi, vaškinė, valgomasis, kepykla, sandėliukas, vienuolių celės ir noviciato patalpos. Antrą aukštą užėmė biblioteka, vienuolių ir novicijų celės. Koridoriuose kabojo 45 paveikslai su palaimintųjų bei šventųjų popiežių, kardinolų ir vienuolių atvaizdais. Kompleksas su ūkiniais pastatais, sodais ir daržais užėmė apie 3685 kv. m. Konstantinas Tiškevičius, plaukdamas Nerimi tą kart savo dienoraštyje rašė – „Praplaukiant šią vietą, kairiajame jos krante, iš už kėnių tamsio tolumoje kyšo du balti bokštai ir nuostabios bažnyčios stogas, kurių taisyklingos linijos ir dailūs kontūrai aiškiu baltumu vilioja ir išryškėja žaliame kraštovaizdyje. Tai tie garsieji Paparčiai…”.

Vienuolyno pastatų neliko tik vartai ir kapinių koplyčia kiek atokiau. Tačiau Paparčių bendruomenės dėka galima pajusti tą dvasią tvyrojusią vienuolyno laikais. Ant žemės išdėlioti akmenys įrėmina buvusias pastatų komplekso ribas. Bendruomenės „Viltija” namuose, kurie stūkso buvusio vienuolyno teritorijoje, vyksta edukacijos, tačiau reikėtų iš anksčiau susitarti.

Ne vien vienuolyno teritoriją verta aplankyti. Šalia žaliuoja vienas pirmųjų Lietuvoje įkurtų – Paparčių botaninis draustinis. Pilies kalnas, žydkapis – piliakalniai kuriais galima pasigrožėti, o aktyvesniems ir užlipti. Jeigu važiuosit į Paparčius dėl dominikonų vienuolyno, nepamirškit aplankyti ir moterų vienuolyno. Važiuodami pakeliui užsukite į kapines, kuriose pamatysite unikalų kapinių kolumbariumą ir Vincento Matusevičiaus kapą. Taip, tai yra tas pat žmogus, kuris sukilimo metu buvo užėmęs Trakus, tas pat kurį aprašė Adomas Mickevičius. Kai atvyksite prie moterų vienuolyno užeikite į koplyčią, apsidairę paskambinkite telefonu ir sesutė Jums atvers parduotuvėlės duris.

Viktoras Pinkevičius

Giedrės Streikauskaitės nuotraukos


Gegužinė

Kaimelis, besitęsiantis apie du kilometrus šalia Neries, 2001 m. turėjo 83 gyventojus. Vargu ar nuo to laiko per penkiolika metų jų padaugėjo. Kaip ten bebūtų, žmonės Gegužinėje gyvena nuo pačių seniausių laikų – 1996 m. čia buvo surasti senovinės gyvenvietės pėdsakai. Ne tik molines šukes slepia Gegužinės žemės. 1980 m. Ruklos poligono teritorijoje šarvuotis vikšrais išdrėskė varinio puodo dangtį, toje vietoje kariai rado du puodus su daugiau nei dviem tūkstančiais monetų, vėliau radinys buvo pavadintas „Gegužinės lobiu“. Dėl geros geografinės padėties gyvenvietė LDK laikais buvo tapusi netgi valsčiaus centru! Tarp žymesnių Gegužinę valdžiusių dvarininkų verta paminėti Zaleskius, Kasakovskius ir, žinoma, Korfus.

Kas galėtų pasakyti, kad mūrinė, atrodytų, per amžius stovinti bažnyčia Gegužinėje jau yra penktoji. Iš pradžių krikščionių maldos namai stovėjo atokiau, bet vietinis dvarininkas Korfas darė viską, kad jie atsirastų arčiau jo karčiamos – savo tikslą jis pasiekė. Dabartinė Vaclovo Michnevičiaus projektuota bažnyčia pastatyta iš akmenų – taip tuomet buvo pigiau, bet ar žinojote, kad jos statybos darbams vadovavo vietinis klebonas Juozapas Bučys? Savamokslis darbų vadovas buvo toks puikus, kad skeptikai visiškai neturėjo prie ko prisikabinti. Kaip matome, bažnyčia per tiek metų nenugriuvo ir stovi iki šiol. Kaip ir šalia bažnyčios stovintis vandens malūnas, pirmą kartą paminėtas dar XVI a. Malūno girnos nebesisuka, kaip ir klebonas į bažnyčią ne kiekvieną sekmadienį atvyksta. Daug įdomių dalykų apie šį mažą kaimelį galima papasakoti, bet geriau – apsilankyti.

Viktoras Pinkevičius

Nuotraukos Giedrės Streikauskaitės


Dovainonys

<…> Girdžiu, kaip tėviškė įmigus knarkia –
Myliu jos lauką, moteris, degtinę
Ir naktį kiaurą dangų, tartum tarką. <…>

Mylimas moteris Jonas Aistis paslėpė savo slapyvardyje, sudėjo Konstancijos, Onos, Saros, Sonios ir Uršulės vardų pirmąsias raides ir pasivadino Kossu. Galite nesivarginti norėdami sužinoti apie jas daugiau, nepadės ir „mylima“ degtinė. Su poeto tėviškės lauku šiek tiek paprasčiau. Jį galite rasti šalia Dovainonių kaimo, ką gali žinoti, galbūt ten apsilankę rasite Jono Aisčio paslėptą mūzą. Kaip ten bebūtų, žmonės, dažniausiai jaunimas, poetinio įkvėpimo, šilumos ir palankumo iš antrosios pusės važiuoja į šiek tiek kitą vietą. Dovainonių kaime jie ieško aukščiausios Kauno marių atodangos – Mergakalnio. Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas! Simboliška, bet legenda pasakoja, kad nuo šios vietos kažkada buvo metamos laisvo elgesio moterys, „sukištos“ į maišus. Laikai seniau buvo kitokie… O juos mena Dovainonyse esantis piliakalnis, pilkapynai, vadinami milžinų kapais. Piliakalnį ir pilkapius tyrė ne viena archeologų ekspedicija. Titnaginiai dirbiniai byloka, kad šiose vietose gyventa iš tiesų nuo pačių seniausių laikų, kuomet žmonės garbino dangų ir mus supančią aplinką. Atsitiktinumas, o galbūt likimas lėmė, kad šalia Dovainonių įsikūrė net dvi baltiškąją kultūrą puoselėjančios vietos – „Saulės vartų romuva” ir „Girinio parkas”.

Nepaisant sovietmečiu pakeisto Dovainonių veido, šiame kaimelyje išliko ta paslaptinga aura, kelianti poetiškus jausmus ir šilumą. Tik merginų jau niekas nuo skardžio nemeta, o tik vėsų vakarą sušildo.

Viktoras Pinkevičius

Nuotraukos Giedrės Streikauskaitės


Žasliai

 

Karštą vasaros dieną norisi atsigaivinti, dažnam Kaišiadorių rajono gyventojui pirma šovusi mintis – Žasliai. Ne be reikalo, juk daugelis neformaliai šį miestelį dar vadina mažaisiais Trakais. Lygiai taip, kaip ir žasliečiai nepiktybiškai mintyse kaltina atvykėlius fantazijos stoka, juk vandens telkinių Kaišiadorių rajone yra ir daugiau! Vietiniai gyventojai per tiek metų spėjo apsiprasti su situacija, kad paraudonavus termometrui reikia susitaikyti ir su miestelio ežerų pakrančių apgultimi, juoba, vietos čia visiems užteks. Vis dėlto karštą vasaros dieną gulėdami prie vieno iš ežerų Žasliuose nepatingėkit atsikelti ir apsidairyti po miestelį – čia yra ką pamatyti.

Pirmas sustojimas gali būti aikštė, juokais vietinių tarpe vadinama Tado Blindos vardu, mat čia buvo filmuojamas legendinis filmas apie svieto lygintoją, ciocės kavinė dar dabar mena audringus pasisėdėjimus po filmavimų. Neskubėkite į parduotuvę pirkti ledų, įsižiūrėkite į paminklą stovintį aikštės viduryje. Ant jo iš vienos pusės iškaltas užrašas „Iš nuosavybės laisvė” yra aliuzija ne tik į miestelio herbą, bet ir į Žaslių devizą apskritai, o kitoje pusėje esantis įrašas galėtų tapti visų mūsų devizu. Tankiai apstatyta aikštė yra ne tik brangios žemės pasekmė, bet didžiąja dalimi susijusi su tų statytojų tautybe. Dar visai neseniai, prieš šimtą metų, dauguma miestelėnų buvo žydai. Nors mačiusiųjų legendinį savanorių gaisrinės viršininką Jokūbą Medzianskį jau turbūt nesurasime, bet legendos apie tokius žmones sklando dar iki mūsų dienų, kaip ir apie policijos viršininką Žvirblį, kažkada ėjusį aikštės pakraščiu ir išspyrinėjusį užstatytų kėdžių kojas, žinoma, ant kėdžių tuomet sėdėjo, prieš saulę šildėsi ir įspėjimų dėl užstatyto praėjimo neklausė Žaslių žydaitės.

Nebūna namų be dūmų, bet tų dūmų labiausiai ir buvo bijoma, būtent dėl to ir buvo prie medinių namų prilipdomos mūrinės sienos, vadinamos ugniasienės, kad tik ugnis nepaverstų miestelio eilinį kartą vienu dideliu laužu. Kitas sustojimas gali būti Žaslių gaisrinė. Čia pat prieš šimtą metų veikė savanorių ugniagesių komanda, netgi tame pačiame pastate, kuris visai neseniai buvo renovuotas. Ant šalia esančio pylimo turėjo stovėti žydų kultūros namai. Simboliška, tačiau dabartinis Žaslių kultūros ir amatų centras įsikūręs visai šalia, buvusiame sinagogos pastate. Baltas pastatas netoliese taip pat yra buvusi sinagoga. Visi šie pastatai labai pasikeitė, vienintelis žydiškas reliktas taip pat nėra senas – Leopoldo Godovskio bareljefas primena apie garsiausią žaslietį, pianistą – Leopoldą Godovskį.

Nukeliavę prie Žaslių bažnyčios atkreipkite dėmesį ant kokio kalno ji pastatyta. Tai ne šiaip kalva, o piliakalnis, vadinamas Pajautos kapu. Taip, tai yra ta pati moteris, turėjusi savo kultą ir kurios garbei yra pavadintas slėnis prie piliakalnių Kernavėje. Prie Šv. Jurgio bažnyčios pakelkite galvas aukštyn, pamatysite kulkų pėdsakus, menančius nepriklausomybės kovas. Prie koplyčios nepamirškite aplankyti ne tik Antano Zaleskio tėvų kriptą, Vincento Sladkevičiaus mamos kapą, bet ir Mato Cijūnaičio ir profesoriaus Juozapo Stakausko amžino poilsio vietas.

Beje, garsusis bėgimas aplink Žaslių ežerą vyks šių metų liepos 30 d. Nepraleiskite progos sudalyvauti!

Viktoras Pinkevičius

Nuotraukos Viktoro Pinkevičiaus, Giedrės Streikauskaitės, Eugenijaus Malakausko ir Dovilės Barysienės.


Kaugonys

Kaugonis geriausiai žino tie, kurie dažnai keliauja traukiniu maršrutu Vilnius – Kaunas. Čia stovėjusio dvaro egzistavimas žinomas jau nuo XVI a. Ramaus kaimo gyvenimas toli gražu nėra toks nuobodus, koks gali pasirodyti. Tą gali paliudyti ir neformali krašto ambasadorė, visų mėgstama – Rožytė. Išlipę iš traukinio prieš savo akis išvysite paminklą, skirtą Didžiosios Kovos apygardos atminimui. Jis susijęs su Kaugonių geležinkelio ruože kažkada dirbusiu Jonu Misiūnu. Galbūt šį vardą girdite pirmą kartą, bet tai nereiškia, kad apie Joną nieko nežinot. Geležinkelio darbininkas apie kurį eina kalba yra – Žalias Velnias – Didžiosios Kovos apygardos partizanų vadas. Paminklas čia pastatytas ne veltui, nes Misiūnas Kaugonyse kaupė ginklus, buvo pasiruošęs susiremti su sovietiniais aktyvistais. Įdomus sutapimas, nes prieš šiek tiek daugiau nei šimtą metų Kaugonių kaimas susilaukė ir žymaus poeto Adomo Mickevičiaus dėmesio. Jo plunksna įrašė kaimo vardą savo eilėraštyje „Nakvynė”. Fragmentiškas Kaugonių paminėjimas eilėraštyje yra susijęs su Vincento Matusevičiaus žygiu į Trakus sukilimo metu. Deja, jis buvo klaidingas, nes sukilėliai kovojo visai ne Kaugonyse.

Viktoras Pinkevičius


Mūro Strėvininkai

Strėvininkų kaimai Lietuvoje yra keturi. Jų pavadinimai, savaime suprantama, yra kildinami nuo Strėvos upės. Nenorėdami maišyti gyvenviečių pavadinimų, žmonės prie žodžio „Strėvininkai“ prijungė stovinčių dvarų tipus. Taip Kaišiadorių rajone atsirado Mediniai Strėvininkai ir Mūriniai Strėvininkai. Be abejonės, patys įdomiausi yra pastarieji. Manoma, kad kažkur nuo šio krašto kilo Leopoldo Godovskio draugas, žymus kompozitorius – Igoris Stravinskis. Istorikai galbūt ir galėjo susimaišyti nustatydami kompozitoriaus kilmės vietą, bet niekas net neabejoja, kad Gabrielius Oginskis, Mykolo Kleopo Oginskio sūnėnas, žymus sukilimo veikėjas, gyveno būtent Mūro Strėvininkuose. Prabangiuose rūmuose veikė didžiulių gamybinių pajėgumų audimo ir balinimo fabrikas, kaip ir pridera Oginskiams, rūmuose skambėdavo ne tik juokas, tačiau ir muzika. Deja, ne viskas tęsiasi amžinai, taip ir Mūro Strėvininkų aukso amžius turėjo pasibaigti. Nesusimaišykite, dėl to tikrai nėra kaltas dvaro ekonomas, nukandęs Žiežmarių vaitui nosį.

Istoriniai įvykių verpetai lėmė, kad rūmai degė, stovėjo apleisti ir tik tam tikrų sutapimų dėka nebuvo nugriauti. Dabar čia veikia Strėvininkų socialinės globos namai, o pačiame kaimelyje gyvena apie 500 gyventojų. Beje, Oginskiai savu laiku buvo laikomi uoliausiais stačiatikybės gynėjais, simboliška, kad paskutinis Kaišiadorių rajono popas dar prieš metus gyveno visai netoliese buvusio dvaro rūmų, deja, nieko nėra amžino.

Viktoras Pinkevičius

Nuotraukos Giedrės Streikauskaitės