Kaišiadoryse – antrasis susitikimas su paukščiais

Paukščių ir pramogų gryname ore mylėtojus kaišiadoriečiai jau antrąjį kartą pakvies į Paukščių festivalį. Birželio 3 dieną Kaišiadorių miško estradoje vyksiantis blaivus renginys skirtas šeimoms. Organizatoriai jau paruošė puokštę įvairiausių veiklų, tad užsiėmimų netrūks ir judresnių rungčių mėgėjams, ir siekiantiems įgyti žinių apie paukščius ramesnėje aplinkoje, ir mėgstantiems ragauti, pašokti ar pasiklausyti muzikos.

O mes, lietuviškos gamtos mylėtojai, jau padarėme įžangą į renginį. Kartu su Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologais Sauliumi Rumbučiu, Deiviu Dementavičiumi bei Kaišiadorių rajono savivaldybės ekologu Vidmantu Malinausku vykome į mišką stebėti naminių pelėdų. Šios pelėdos gyvena miškingose teritorijose, senuose parkuose. Šį kartą pasirinkome miškus šalia Pravieniškių, kuriose yra iškelti specialūs inkilai šiai pelėdų rūšiai. Nors naminės pelėdos nėra retos, tačiau daug jų žūva keliuose susidūrusios su autotransporto priemonėmis, intensyviai ūkininkaujant miškuose mažėja natūralių šių pelėdų buveinių – senų, drevėtų medžių. Ornitologai mokslo tikslais jau daugiau kaip trisdešimt metų kasmet aplanko per šimtą šioms pelėdoms skirtų inkilų, kurių daugumą pagamino Kaišiadorių miškų urėdija. Paukščiai žieduojami, matuojami, tiriamas jų maistas, demografiniai procesai. Jei suaugusiems paukščiams niekas nenutinka, tai tuose pačiuose inkiluose pelėdos gali perėti kelis ar net keliolika metų paeiliui. Svarbu, kad inkilai būtų prižiūrimi, suremontuojami ar pakeičiami naujais, į inkilų vidų įpilama pjuvenų. Šiais metais jau trylikoje inkilų įsikūrė naminės pelėdos. Pirmosios poros kiaušinius dėti pradėjo kovo 8-10 d. Dėtyse buvo po 2-5 baltus kiaušinius. Kiek pelėdžiukų išaugs, priklausys nuo pagrindinio jų grobio – pelinių graužikų gausos.

10 Peledu stebejimas su ornitologais - Giedres Streikauskaites nuotr.

Iš Lietuvoje sutinkamų 12 pelėdų rūšių per paskutinius 30 metų Kaišiadorių krašte aptikta 5: naminė, mažasis apuokas, balinė, lututė, ir žvirblinė pelėda. Pastarosios trys rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Plačiau apie pelėdų ir plėšriųjų paukščių tyrimus, apsaugą bei paramą galima paskaityti svetainėje http://www.padekime-ereliams.lt.


Kol Deivis drąsiai lipa į aukštą eglę link pelėdų inkilo, Saulius sako, jog šios pelėdos „pilkoji“ forma (plunksnų atspalvio forma) nykstanti, o jas keičia pelėdos su „rudos“ spalvos apdaru. Sužinome, kodėl skrendančios pelėdos beveik neišgirsi – sparno kraštą dengia smulkūs plaukeliai, sugeriantys garsą.

Laikinai apžiūrai iškelta iš inkilo pelėda gana rami, paklūsta Sauliui ir leidžiasi išmatuojama, tik savo gražiuoju žvilgsniu nelabai jau dosniai dalijasi. Pūkuoti pelėdžiukai dar maži.

Jei norėtumėte dalyvauti pelėdžiukų žiedavime ar stebėti paukščius kartu su ornitologais, sekite paskyrą www.pauksciufestivalis.lt, kur paskelbsime apie kitas išvykas į gamtą. O paties Paukščių festivalio metu Jūsų laukia paukščių paroda „Nuo viščiuko iki stručio“, pirmasis Šakočių kepimo čempionatas, bėgimo su kiaušiniais, „Kiaušinių ruletės“ varžybos, lėkščiasvydžio turnyras „Skrydis“, ornitologų paskaitos, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus edukacinės programos, asociacijos „ANBO eskadrilė“, Lietuvos aviacijos muziejaus erdvės, paroda „Laimės paukštė“, vaikų kiemelis, prekyba, oro balionas, Irenos Starošaitės, Sashos Song, grupių „Hiperbolė Tribute Band“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ koncertas bei diskoteka iki pat vidurnakčio. Taip pat bandysime gerinti kiaušinių metimo porose (nesudaužius) rekordą – pernai jis siekė 20,42 m. Tad kviečiame visus turiningai praleisti birželio 3 dieną Kaišiadoryse. Renginys nemokamas. Detalesnė informacija svetainėje www.pauksciufestivalis.lt.

Pauksciu-festivalis-Kaisiadorys-2017-06-03-el

Tekstas ir foto:  Giedrė Streikauskaitė

Kaišiadorys – parodoje „Adventur 2017”

Pasirinkimai – su jais teko susidurti visiems, mus aplankiusiems parodoje „Adventur 2017“. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais, įsikūrėme greta kitų Lietuvą pristatančių stendų, tokių buvo lygiai penkiasdešimt. Šių metų tema – maisto edukacijos, tad praktiškai kiekviename stende buvo galima ko nors paragauti. Ar ryžtumeisi pagauti žalią kiaušinį, vilkėdamas mėgstamiausią švarką arba gražiausią savo suknelę? Aišku, kad taip! Ko tik nepadarytum paragavęs nuostabaus skonio Žaslių tradicinių amatų centre kepto šakočio, Kaišiadorių paukštyne rūkytų sparnelių, „Gudobelės“ duonos traškučių, „4Less” konditerijos gaminių. O jeigu dar pasiūlytume galimybę laimėti „DESĖS“ silkės… Juk aukso medalis, rodantis, kad tai „Metų gaminys“ Lietuvoje, ne šiaip sau duotas.

Šiais metais su Kauno regiono plėtros agentūra pristatėme „8 skonių pasą“. Šiame leidinyje Kauno apskrities rajonų savivaldybės pristatė geriausias maisto edukacijas. Pase, kaip ir priklauso, palikome vietos antspaudui, tad renginio dalyviai turėjo susirinkti aštuonias „vizas“ – tokiu būdu, kiekvienam užduotį atlikusiam, įteikėm po vertingą prizą. Žinoma, prieš tai kiekvienas turėjo pagauti po žalią kiaušinį. Mums tikrai pasisekė – nesudaužėm nė vieno kiaušinio. Galbūt dėl to, kad jie buvo stebuklingi?

Lyginant su 2016 m., šiais metais LITEXPO parodų rūmuose vykusioje parodoje apsilankė 19,54% daugiau lankytojų – 29631, veiklos turėjome per akis. Galbūt ir ne visus prie stendo priėjusius spėjome užkalbinti, nes kartais prie stendo susidarydavo spūstys. Vis dėl to, paroda apie keliones, tad džiugu, kad žmonės domėjosi apie kelionių po mūsų kraštą galimybėmis, prisiminė vykusius renginius, ekskursijas, žygius, klausė kur ir ką dar galima pamatyti mūsų krašte. Vienas vyriškis, apsuptas kostiumuotų žmonių, angliškai paklausė „Kaišiadorys? Kada galėčiau ten apsilankyti?”. Kaip paaiškėjo, tas žmogus buvo Japonijos ambasadorius Lietuvoje Toyoei Shigeeda. Jis ne vienintelis toks, Kultūros ir paveldo departamento vadovė Diana Varnaitė jau eilę metų nepraleidžia progos mus aplankyti, o kur dar kitų miestų merai, svarbūs ir paprasti žmonės, bendraujantys šiltai ir betarpiškai, bet dažniausiai – neprisistatantys. Ypatingai šypseną kėlė išvykusių kaišiadoriečių klausimai „Kuo Kaišiadorys yra išskirtiniai”, viena tokių, Verslios Lietuvos eksporto skyriaus vadovė Jurgita Butkevičienė, kraštietė, dar prieš keletą mėnesių vykdžiusi seminarą apie eksportą Kaišiadoryse. Džiugu, kad ji, kaip ir kiti išvykę kaišiadoriečiai, nepamiršta savo gimtojo krašto, nuostabios gamtos, kaimiško grožio.

Tris dienas darbavomės kartu su Žaslių kultūros ir tradicinių amatų centro kolektyvu, „4less” įmonės darbuotojoms, sraigių ūkio „Aspersa” šeimininku Ernestu, Kaišiadorių švietimo ir paslaugų centro vadove Kristina. Ačiū merui Vyteniui, kuris atvyko ir taip pat padėjo pristatyti mūsų kraštą! O veikti buvo ką, nes, kaip ir minėjau – prie mūsų stendo susidarydavo eilės! O kai kurie lankytojai net po keletą kartų grįždavo pas mus. Greičiausiai ir dėl raudono gaidžio, besipuikuojančio ant stendo sienos. Šiais metais jis buvo netikras, tik atvaizdas ant lipduko, klausimas šalia jo „Ką veiksi gaidžio metais?” ne šiaip sau buvo parašytas – ar kalendoriuje pasižymėjote birželio 3 d.?

Malonu sulaukti kasmet mus su dovanomis aplankančių Česlovo Nevieros ir  Romualdo Kubiako, kraštiečių Daivos ir Rimo Degučių, Rolando Miliuko su šeima, Vaidos Babeckienės, Editos Levansavičiūtės, Jūratės ir Alberto Lakštauskų, Mindaugo Šimkūno, Astos ir Dainiaus Tamulevičių, Ritos Mikučiauskienės, A.Brazausko ir Kruonio gimnazijų moksleivių bei kitų.

Už didžiulę pagalbą ir bendrą darnų darbą Kaišiadorių stende nuoširdžiai dėkojame Raselei Ščerbavičienei, Ilonai Grabijolienei, Valei Kurgonienei, Onutei Raudeliūnienei, Kristinai Rūtai Dzeventlauskienei, Daivai Sindriūnienei, Virginijai Vainienei, Ernestui Vaičiui, dovanojusiems prizus ir vaišes Žaslių kultūros ir tradicinių amatų centrui, UAB „Kadagio dūmas“, UAB „4Less“, G.Kanaševičiaus PĮ „Desė”, UAB „Gudobelė“, Kauno regiono plėtros agentūrai, Kaišiadorių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biurui, AB Kaišiadorių paukštynui, Sraigių ūkiui „Aspersa“, Kristinai Zazerskienei, Jurgitai Treinytei, Kūrybos namučiams “Vėjų fėja”, Kaišiadorių rajono savivaldybei, Sauliui Jankauskui ir kitiems draugams.

P.S. Gyvos sraigės, kurias Ernestas atsivežė tiesiai iš sraigių ūkio, namo grįžo gyvos ir sveikos, parodos metu niekas jų nesuvalgė. Ką gali žinoti, gal sutiks jos susidomėjusius Pavuolio kaime, sraigių edukacijos metu.

15-pristateme-sraigiu-ukio-aspersa-edukacijas-ir-produkcija

Viktoras Pinkevičius

Apie rajono pasididžiavimą – Tautos muziejų

Mūsų gražioji Lietuva… Kurgi daugiau galima pamatyti tiek jos praeities vienoje vietoje ar per vieną dieną pajusti tiek jos skonio, jeigu ne Rumšiškėse – Lietuvos liaudies buities muziejuje?! Čia visa Lietuva… Trobelės, pirkios, gryčios, stubelės, atkeliavę iš įvairių mūsų šalies kampelių. Šiandien dėkojame Tiems, kuriems gimė toks puikus sumanymas prieš daugiau nei 50 metų pradėti kurti šį muziejų, kuris iki šiol savo apimtimi ir kokybe neturi analogų visoje Europoje. Dėkojame buvusiems ir esamiems muziejaus darbuotojams, vadovams už nuoširdų kasdienį darbą, ieškojimus, kaip muziejų daryti gyvu, aktualiu, patraukliu.

Gražaus jubiliejaus proga muziejaus miestelyje buvo surengta svarbi konferencija „Muziejus po atviru dangumi: perspektyvos“. Renginio moderatorius – Virginijus Savukynas. Ilgametė muziejaus direktorė Violeta Reipaitė gausiai susirinkusius svečius, muziejaus mylėtojus kvietė diskutuoti, išsakyti nuomones, teikti pasiūlymus muziejaus veiklai. Muziejų jubiliejaus proga atskubėjo pasveikinti Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Vytenis Tomkus, kuris pasidžiaugė, jog muziejus užima labai svarbų vaidmenį rajono gyvenime, tai daugiausiai turistų pritraukiantis objektas, o turistų skaičius kasmet tik auga.

Muziejaus kolektyvą sveikino Lietuvos kultūros viceministras Romas Jarockis, Rumšiškių seniūnė Eugenija Genevičienė, kiti svečiai. Lietuvos šimtmečio proga buvo pasiūlyta muziejui suteikti nacionalinės svarbos statusą.

Buvo pasveikintas muziejaus įkūrėjas, pirmasis vadovas Vytautas Stanikūnas. Pristatyta jo knyga „Lietuvos kaimo trobesiai“. Vytautas Stanikūnas prisiminė muziejų kūrusius žmones… tūkstančius žmonių – restauratorius, projektuotojus, kelininkus, žmones, sunešusius eksponatus. Pirmasis vadovas akcentavo, jog šio muziejaus pagrindinė potekstė labai aiški – tai lietuvių TAUTOS muziejus.

 

Istorinių pastatų specialistas iš JAV Douglass C. Reed kalbėjo apie tai, kaip mūsų muziejus atrodo kitų Europos muziejų kontekste. Apkeliavęs 53 muziejus, pranešėjas gyrė mūsiškį sakydamas, kad tai yra toks muziejus, kuriuo galima pelnytai didžiuotis ir lenkti galvas prieš jo įkūrėjus. Puikus išplanavimas, apgalvotas išdėstymas, viskas natūralu, nesugrūsta – taip, kaip buvo anksčiau. Muziejus perteikia realistinį vaizdą. Douglass C. Reed mano, jog Lietuvos liaudies buities muziejaus įkūrėjai prieš tai lankėsi kitose šalyse ir „surinko visas geriausias idėjas į vieną krūvą“.

Kaip papildomą uždarbį muziejui specialistas pasiūlė organizuoti mokymus, kaip statyti namus senoviniu būdu, įkurti restoraną su keliais šimtais vietų, galbūt išnuomoti pastatus, užpildyti juos veikla. O kodėl neįkūrus didžiausios parduotuvės, kur būtų pardavinėjami visos Lietuvos liaudies amatininkų gaminiai?

Kitas pranešėjas, švedas Henrik Zipsane akcentavo, kad muziejus – ne tik pastatai ir žmonės. Reikia nepamiršti labai svarbios dalies – gyvūnų. Pavyzdžiu pateikė Skanseno muziejų Stokholme su zoologijos sodu po atviru dangumi, kuris reprezentuoja Švediją ir sulaukia 1,3 milijono lankytojų per metus. Šis muziejus tapęs pagrindine miesto ir tautos švenčių vieta.

14642065_1302333279800482_8037113891318685334_n

Pats būdamas mažesnio muziejaus vadovu, Henrik Zipsane aktyviai užsiima švietėjiška veikla, edukacijomis, nes labai svarbu ugdyti jaunus žmones, dalyvauti socialiniame gyvenime. Jo nuomone, muziejus nėra įspraustas į rėmus, jis gali plėtotis ir kitomis kryptimis, ne vien tik vertybių saugojimo. Siūlė pasitelkti išradingumą – pvz., Vengrijoje nemažą 12-kos kaimelių muziejaus plotą galima apvažiuoti vietiniu traukinuku, įsigijus bilietą savotiškoje traukinių stotyje.

Džiugu, kad ir Lietuvos vadovybė, ir užsienio ekspertai pripažįsta muziejaus išskirtinumą, reikalingumą, mes juo be galo džiaugiamės ir didžiuojamės. Tai vieta, į kurią norisi sugrįžti dar ir dar… ir ne tik per šventes. Patirti ramybę, kaimo kvapą, pajusti lietuvišką praeitį, suprasti, kad lietuviui gamta visada buvo svarbi gyvenimo dalis.

Nuotraukų ir teksto autorė – Giedrė Streikauskaitė


17 vietų, kurias būtina aplankyti Kaišiadorių rajone

  1. Lietuvos liaudies buities muziejus

Didžiausias Lietuvoje, Baltijos šalyse ir vienas didžiausių muziejų po atviru dangumi Europoje aprėpia 195 ha plotą ir turi daugiau nei 90 000 kilnojamų eksponatų. Muziejus atspindi XVIII a. pab. – XX a. pirmos pusės visų Lietuvos regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos valstiečių bei miestelėnų buitį, darbus, tradicijas. Muziejuje vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai, renginiai susiję su papročiais ir kalendorinėmis šventėmis. Be jokios abejonės, vieno apsilankymo čia bus per mažai, skirtingais metų laikas muziejus atsiskleidžia vis kitomis spalvomis. Nenuostabu, kad Lietuvos liaudies buities muziejus, remiantis Tripadvisor duomenimis, yra lankomiausia Kauno vieta, kuri iš tikro yra Kaišiadorių rajono pakraštyje.

Šalia muziejaus esantis Rumšiškių miestelis yra vienas iš nedaugelio, kuris pakeitė savo geografinę padėtį. Buvusioje miestelio vietoje dabar telkšo Kauno marios, o perkelta senoji bažnyčia su varpine žvelgia nuo kalvos į 60 kv. km. dirbtinę Kauno jūrą. Keliaujant į muziejų būtų nuodėminga neaplankyti netoliese augančios Rumšiškių pušies, jos kamieno apimtis siekia 5 metrus, ji yra pati storiausia Lietuvoje!

Rumsiskes

  1. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė Guronyse

Lietuva per visą savo istoriją turėjo tik tris kardinolus Lietuvius, vienas iš jų gimė Žaslių parapijoje, kukliame Guronių kaime. Šalia dviejų legendomis apipintų kalvų stovėjo būsimo kardinolo namai. Nors alkakalniai dar išlikę, bet sodybos, per kurios slenkstį kiekvieną rytą perlipdavo Vincentas, mes jau nebepamatysime, jos vietoje dangų siekia koplyčia, ją ratu supa penkios koplyčios. 2002 m. popiežiui Jonui Pauliui II į rožinio maldą įtraukus šviesos slėpinį, Guronyse pradėtas kurti parkas. Kardinolas labai mėgo rožinio maldą, jo atminimui čia atsirado ne tik slėpinių kelias, tačiau ir rekolekcijų namai su rožinio ekspozicija.

Guronys.jpg

  1. Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė

 Užtvenkus Kauno marias, buvo pastatyta Kauno HE, jos galingumas siekia 100 MW. Elektrėnuose ir Ignalinoje pastačius po elektrinę atsirado poreikis turėti elektros gamybos jėgainę, kuri išlygintų netolygius energijos svyravimus. Prie Kauno marių 1978–2000 metais buvo pastatyta dar viena elektrinė, šį kartą – hidroakumuliacinė ir turinti 900 MW galios. Naktį, kada elektra yra pigesnė, vanduo galingais siurbliais yra pumpuojamas į aukštutinį jėgainės baseiną, o dieną, kada elektros poreikis yra didesnis, vanduo leidžiamas atgal į Kauno marias. Bėgantis vanduo suka turbinas, o pagaminta elektra patenka į bendrus elektros tinklus. Ekologiška elektros gamintoja didžiausia ne tik Lietuvoje, tačiau ir Baltijos šalyse. Iš anksto susitarus galima apsilankyti elektrinės viduje, nuo aukštutinio baseino atsiveria išties įspūdingas Kaišiadorių rajono kraštovaizdis.

Kruonio HAE.jpg

  1. Padalių keltas

Šiltuoju metų laiku keliaujant pro Kernavę verta aplankyti ir Kaišiadorių rajoną. Tiesa, persikėlimas per Nerį taps neišvengiamas. Galimybė važiuoti per Vievį ar Jonavą, žinoma, išlieka, tačiau Gediminas Dzeventauskas padės sutaupyti laiko. Prie Čiobiškio miestelio šiltuoju metų laiku (gegužės–lapkričio mėn.) veikiantis keltas jau atšventė savo 80 metų jubiliejų, nors yra žinoma, kad jis žmones per Nerį kelia jau nuo XIX a. Trečia Dzeventauskų giminės karta rūpinasi keltu ir palengvina žmonių kasdienybę. Atrodytų, keltas nėra kažkuo išsiskiriantis, tačiau kitą krantą jis pasiekia ne variklių ar irklų dėka, o tekančios upės srovės pagalba. Tai vienintelis lyninis keltas, išlikęs Lietuvoje. Tel. 8 610 42112. Netoliese galima aplankyti Budelių piliakalnį, Savarinės vandens pralaidą.

12814616_1126638747369937_7159573054463472408_n.jpg

  1. Paparčių dominikonų vienuolyno pastatų komplekso vieta

Konstantinas Tiškevičius ekspedicijos Nerimi metu atkreipė dėmesį į baltus bokštus, kylančius virš medžių žymiuosiuose Paparčiuose. Stanislavo Beinarto nuopelnas, kad Paparčiai buvo taip vadinami. 1649 m. jis skyrė lėšų dominikonų vienuolyno statyboms, o pastarieji pasirūpino, kad ši vieta būtų žinoma visoje Lietuvoje. Vienuolyne veikė noviciatas (buvo ruošiami vienuoliai), didžiulė biblioteka, vienuoliai turėjo savo sodą ir vandentiekį. Deja, bet dėl aktyvaus dalyvavimo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, vienuolynas buvo uždarytas, o vėliu ir nugriautas. Vis dėl to, smalsuoliai atvykę į Paparčius turi ką pamatyti. Per stebuklą išliko vienuolyno vartai ir koplyčia, teritorija yra gražiai sutvarkyta ir įamžinta. Toje vietoje, kurioje stovėjo vienuolyno pastatas, dabar stūkso bendruomenės namai. Čia vyksta tradicinių amatų užsiėmimai, paskaitos, baroko muzikos festivalis. Prie pat vienuolyno teritorijos gamtos mylėtojai gali aplankyti Paparčių botaninį draustinį. Jame gausu raudonojoje knygoje esančių augalų, ne veltui, tai yra vienas pirmųjų draustinių įkurtų nepriklausomoje Lietuvoje. Šalia Paparčių – du piliakalniai – Žydkapis ir Pilies kalnas. Kaime  yra medinė Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, kapinėse – retas statinys Lietuvoje – 24 vietų kolumbariumas. Gretimame Panerių kaime veikia Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas.

Paparciai.jpg

  1. Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra

Pirmasis Kaišiadorių vyskupijos šeimininkas Juozapas Kukta kartą pasakė: „Ten kur įsikuria vyskupas, išauga miestas“. Jis tik iš dalies buvo teisus, nes Kaišiadorių plėtrai geležinkelio atsiradimas turėjo didesnę įtaką, bet negalima kvestionuoti fakto, kad naujos vyskupijos atsiradimas netapo paskata Kaišiadorims plėstis dar intensyviau. Paradoksalu, bet XX a. pradžioje Kaišiadoryse dar nebuvo bažnyčios, ji neatsirado ir vėliau. 1913 m. pradėjus statybos darbus, juos teko nutraukti, – prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Vokiečių kariams pagrobus visas statybines medžiagas statybos užsitęsė, o įkūrus naują vyskupiją, maldos namai buvo pabaigti pastačius ne bažnyčią, o katedrą.

Kuriant katedros interjerą darbavosi legendomis apipinta Michnevičių šeima. Vincentas su sūnumis Adomu ir Silvanu sukūrė šoninius altorius, sakyklą, nutapė dalį paveikslų. Iš bendro konteksto išsiskiria Vincento Jakševičiaus išdrožinėtas vyskupo sostas ir presibiterijoje stovintys krėslai. Prie katedros projekto darbavosi vienas žymiausių pirmosios Lietuvos respublikos architektų Vaclovas Michnevičius. Jo indėlis Kaišiadorių mieste matomas ir A.M. Brazausko parke, prie jo stovi Michnevičiaus projektuotas, iš aplinkos išsiskiriantis, vyskupijos kurijos pastatas.

2015 m. katedroje duris atvėrė Dievo gailestingumo koplyčia, čia yra saugomos Šv. Jono Pauliaus II ir Šv. Faustynos relikvijos.

Katedra.jpg

  1. Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Kalvių bažnyčia yra mėgstama vietinių gyventojų, jaunavedžių, turistų. Nedidelė, nuolatinio klebono neturinti bažnytėlė yra rotondos formas. Tokių Lietuvoje yra tik dvi, antroji stovi Sudervėje. Kalvių bažnyčios statybas finansavo Tomas ir Juzefa Vavžeckai, tačiau architektas nėra žinomas. 1806 m. pašventintas pastatas ne kartą yra nukentėjęs nuo įvairių gamtos stichijų.

Už kelių šimtų metrų nuo bažnyčios, nusileidus nuo kalvos, telkšo Kalvių ežeras. Geriausiai įrengta maudymosi vieta Kaišiadorių rajone yra mėgstama karštomis vasaros dienomis. Be galimybės įšokti į vandenį, čia galima pažaisti tinklinį, krepšinį, yra tualetai, pavėsinė. Visai netoli bažnyčios įsikūrę Kalvių bendruomenės namai.

12800270_1126638867369925_8537013800260422272_n.jpg

  1. Žaslių piliakalnis

Žasliai susiję su Lietuvos metraštyje užrašyta legenda apie lietuvių tautos romėniškąją kilmę. Legendoje rašoma, kad mirus Romos kunigaikščio Palemono palikuonio kunigaikščio Kukovaičio motinai Pajautai, sūnus padaręs stabą jai atminti ir pastatęs prie Žaslių ežero. Žmonės tą stabą garbinę ir Pajautą laikę deive. Paskui stabas supuvęs ir ten užaugusios liepos. Tą vietą vėliau žmonės ir garbinę. Yra didelė tikimybė, kad Šv. Jurgio bažnyčia stovi ant legendoje minimo piliakalnio, nes daugiau panašių vietų aplink Žaslių ežerą nėra.

Žasliuose verta aplankyti ne tik minėtą piliakalnį. Miestelis yra dažnai pavadinamas mažaisiais Trakais, nes jį supa net trys ežerai. Miestelio centre esanti aikštė taip pat turi savo vardą, ją vietiniai gyventojai vadina Tado Blindos aikšte, mat čia buvo filmuojama paskutinė garsiojo filmo scena, kurioje žymusis „svieto lygintojas” buvo nušautas. Blindos mirties  vieta neįamžinta, bet aikštės centre stovi paminklas su Žaslių herbu ir simbolišku užrašu lotynų kalba „EX MANCIPIO LIBERTAS” („Iš nuosavybės laisvė”).

Žaslių bažnyčios slėnyje vyksta įvairūs kultūriniai ir sporto renginiai, vienas žymiausių – tradicinis bėgimas aplink Žaslių ežerą.

Zasliai.jpg

  1. Žaslių kultūros ir amatų centras

Žaslių miestelio žydų bendruomenė viena anksčiausiai paminėtų Lietuvos istorijoje.  1555 m. dvylika Žaslių žydų skundėsi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, neva jiems grasina Trakų vaivada. Aktyviai Žaslių gyvenime dalyvavę žydai iki antrojo pasaulinio karo sudarė didžiąją miestelio gyventojų populiaciją. Pagrindinė jų veikla buvo įvairūs verslai, tačiau žydai iniciavo ir savanoriškų organizacijų veiklą (gaisrinės savanoriai), rodė iniciatyvą kultūriniame gyvenime.  Žymiausias žaslietis yra vienas garsiausių pasaulio pianistų – Leopoldas Godovskis. Simboliška, kad kažkada buvusioje sinagogoje dabar veikia kultūros centras, amatų centras, o ant jos sienos kabo Leopoldo Godovskio bareljefas.

Amatu centras

  1. Brazauskų namai – muziejus

Kaišiadoryse, J Biliūno gatvės 26 namas, atrodytų, niekuo neišsiskiriantis. Taip, jis gražiai sutvarkytas, ant fasado kabo trispalvė, virš įėjimo pakabinta lentelė su užrašu. Vis dėl to šis namas turi ką papasakoti, nes tai pirmasis Algirdo Brazausko projektuotas ir statytas namas. Prezidentas čia augo, mokėsi, padėjo savo tėvams Sofijai Peresilevičiūtei-Brazauskienei ir Kazimierui Brazauskui. Pastarieji čia gyveno iki pat mirties. Išlikę baldai, nuotraukos, rankraščiai, primena mums apie kažkada čia šurmuliavusį buitišką Brazauskų šeimos gyvenimą. Dabar čia vyksta įvairūs renginiai, tradicinė muziejaus naktis, vedamos ekskursijos. Kazimiero Brazausko išpuoselėtas sodas su atsiveriančiu vaizdu į Kaišiadorių apylinkes tapo puikia erdve kultūrinei veiklai. Tel. 8 346 51747.

brazauskai

  1. Mergakalnio regykla

Mergakalnio regykla – aukščiausia Kauno marių atodanga. Atsiveriančiame ir sunkiai akimis aprėpiamame peizaže dominuoja Kauno marios. Šis vandens telkinys atsirado statant ne Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kuri atrodo visai ranka pasiekiama, o Kauno hidroelektrinę. Iškėlus 45 gyvenvietes buvo sukurtas didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvos istorijoje, užimantis  63, 5 kv. km teritoriją. Prie atodangos įrengta poilsiavietė, automobilių stovėjimo aikštelė. Sakoma, kad senovėje nuo šio skardžio būdavo numetamos laisvo elgesio merginos, galbūt dėl saugumo, patalpintos į maišus. Dabar merginų nuo šio skardžio niekas nemėto, o vietą jau seniai spėjo pamėgti įsimylėjėlių poros. Netoliese yra Dovainonių piliakalnis, pilkapiai.

13220940_1177986682235143_5236591868502512859_n.jpg

  1. Darsūniškio miestelio vartai – koplytėlės

Priežasčių bent kartą aplankyti Darsūniškį pernelyg ilgai ieškoti nereikia, juk net pats Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas čia turėjo savo pilį. Laiko ir gamtos stichijos sunaikino ne tik pilies griuvėsius, tačiau ir patį piliakalnį. Stovintis paminklas iš paskutinių kovoja prieš laiko ženklus, juk kadaise čia svečiavosi ne tik Lietuvos Didysis kunigaikštis, bet ir jo pusbrolis – karalius Jogaila. Dėl savo geros geografinės padėties Darsūniškiui teko priimti visas priešiškai nusiteikusias kariuomenes. Miestelis ne kartą degė ir darsūniškiečiai nusprendė pastatyti vartus, pro kuriuos ugnis ir nelaimės neprasiveržtų. Stovintys Šv. Agotos, Šv. Kazimiero ir Šv. Jurgio vartai pasitinka kiekvieną, jie jau spėjo tapti Darsūniškio simboliu. Gyvenvietė traukia turistus ir dėl savo mineralinio vandens šaltinio, bet labiausiai, dėl didžiausio Nemuno turto – žuvies. Darsūniškyje galima aplankyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, varpinę, parką, žydų kapines.

10177935_757212934312522_8879282805280945627_n

  1. Maisiejūnų piliakalnis

Kalbama, kad kažkada šioje vietoje gyveno milžinas. Jis turėjo kaimyną, gyvenantį anapus Strėvos, ant Lašinių piliakalnio. Apie milžino likimą daugiau nėra žinoma, bet jam pritaikytas kirvis, gulintis piliakalnio papėdėje, kelia klausimą, kur jis buvo 1348 m. vasario 2 d.? Tuo metu įvykusiame Strėvos mūšyje Lietuviai susikovė su kryžiuočiais, mūšyje petys į petį kovojo Algirdas ir Kęstutis, deja, lietuviai pralaimėjo, mūšio metu žuvo du Gedimino sūnūs – Mantvydas ir Narimantas. Kiekvienais metais per rudens lygiadienį šioje vietoje vyksta baltų sąšaukos šventė. Ji pritraukia gausybę pagonybės kultūrai neabejingų žmonių. Kiek toliau nuo piliakalnio yra išskirtiniai pirmojo pasaulinio karo Tadaravos kapai, pilkapiai.

11045481_1043277635706049_1661784021856230750_n

  1. Žiežmarių sinagoga

Dabartinėje Kaišiadorių rajono teritorijoje ilgą laiką didžiausio miesto titulą turėjo Žiežmariai. Gera geografinė padėtis ir didelis pravažiuojančių žmonių skaičius paskatino čia įsikurti verslius žmones – žydus. Didžiąją dalį gyventojų sudaranti bendruomenė kiek toliau nuo aikštės pasistatė maldos namus – sinagogą. Iki šių dienų išlikęs sinagogos pastatas nėra pačios geriausios būklės. XIX a. pastatyti maldos namai spėjo pabūti ir sandėliu,  dabar pastatas laukia rekonstrukcijos. Simboliška, tačiau 2004 m. ant sinagogos pakabinta lentelė žymi žydų kultūros paveldo kelio pradžią.

Netoli sinagogos pastato, prie aikštės, stovi Šv. Jokūbo bažnyčia. Jos statybos darbai baigėsi nepastačius vieno bokšto, šis bruožas bažnyčią daro išskirtine visos Lietuvos mastu. Prieš pat ją jaunuolis Adomas Jakševičius 1932 m. pastatė laisvės paminklą. Ant postamento stovintis laisvės angelas turėjo priminti žiežmariečiams apie lietuvišką jų kilmę. Ko gero dėl šios priežasties paminklas sovietmečiu buvo nugriautas, atstatytas tik 1991 m. Sinagoga, bažnyčia, didžiulius kermošius menanti aikštė ir angelas primena apie bendruomenišką skirtingų tautų sugyvenimą Žiežmariuose.

sinagoga

  1. Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų karalienės bažnyčia

Lenkijoje daugumai išsilavinusių žmonių Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne” yra gerai žinomas. Lietuvoje Oginskiai asocijuojasi su Rietavo dvaru, bet kas gali pamanyti, kad ši giminė savo vardą pasirinko nuo nedidelio Uogintų kaimo pavadinimo. Kruonyje esanti bažnyčia tarsi veidrodis atsispindi Oginskių giminės pirmuosius žingsnius Kaišiadorių rajone ir Lietuvoje. Bohdanas Oginskis – stačiatikybės ramstis, karžygys, žmogus padėjęs pamatus Oginskių giminės aukso amžiui. Bažnyčioje, kuri kažkada buvo cerkvė, yra saugomos jo ir sūnaus Samuelio Levo epitafinės antkapinės plokštės. Kruonio taip pat neaplenkė istorijos negandos. XIX a. pradžioje miestelį siaubė Napoleono kariai, tuo metu buvo galutinai sunaikinti miestelyje stovėję renesansiniai rūmai, beje, jų likučius galima rasti šalia Kruonio gimnazijos pastato. Prie pat miestelio esančiame Gojaus miške yra viena didžiausių kapaviečių partizanams atminti, čia įrengta kryželių kompozicija, pastatytas paminklas.

kruonis

  1. Laukagalio akmuo

Perkūnas, piliakalnis, aukuras, – žodžiai pažįstami, bet ką jie mums sako? Laukagalyje, netoli Paparčių kaimo ir Europos miško, prie nudžiūvusio ąžuolo guli akmuo. Atrodytų, būtų paprastas riedulys, jei nebūtų keistai nugludintas, neturėtų įdomių duobučių, galų gale, neatrodytų kaip sostas. Žmonės šį akmenį spėjo praminti velnio vardu, neva jis ateina čia pasišildyti prieš saulutę. Sunku pasakyti, kiek velnių čia apsilanko, bet žaltys čia gana dažnas svečias. Mūsų protėviai neturėjo rašto, tad ant akmens palikti ženklai yra gana dosnus šaltinis praeičiai pažinti. Duobutės atitinka Grįžulo ratų žvaigždžių išsidėstymą, nugludinta dalis, ko gero buvo aukuras, o latakais galbūt bėgo ne tik vanduo, bet ir kraujas. Visai netoli 2004 metais pažymint Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą pasodintas Europos miškas.

13590314_1217744951592649_3296323591940854715_n

  1. Poeto Jono Aisčio muziejus

Jonas Aleksandravičius, geriau žinomas Aisčio vardu, gimė ir vaikystę praleido Rumšiškių apylinkėse. Slapyvardžių turėjo keletą, vienas įdomesnių yra KOSSU. Jautrios sielos poetas buvo linkęs įsimylėti, kad savo favoričių nepamirštų, iš jų vardų pirmų raidžių susikūrė slapyvardį, t.y. – Konstancija, Ona, Sara, Sonia ir Uršulė. Jo eilėse persipina liūdesys ir grožis, kūryba buvo mėgstama to laikmečio jaunimo tarpe, už eilėraščių rinkinį „Užgesę chimeros akys” 1937 m. gavo valstybinę premiją. Rumšiškių miestelyje esančiame Jono Aisčio muziejuje galima plačiau susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba. Prie muziejaus J.Aisčiui pastatytas paminklas. Poetas palaidotas Rumšiškių kapinėse. Vos už kelių kilometrų, Dovainonių kaime, galima aplankyti ir poeto gimtinę, susipažinti su šalia gyvenančiu Aisčio sūnėnu.

Viktoras Pinkevičius

Nuotraukos Giedrės Streikauskaitės, Astos Sabonytės, Sauliaus Jankausko, Viktoro Pinkevičiaus



Iš Žiežmarių dviračiais į kalnus

Iš Žiežmarių dviračiais į kalnus

Šešta valanda ryto, suskamba žadintuvas – taip, šiandien ta diena, kai važiuosiu į kalnus. Tingiai išlipęs iš lovos dar kartą pasižiūriu, ar visi daiktai savo vietose. Dar kartą patikrinu dviratį, į galvą lenda mintys, kad kažką būsiu pamiršęs. Sočiai pavalgau, kiaušinienė nėra mėgstamiausias mano patiekalas, bet prieš akis laukia ilgas kelias, reikia „iki bako viršaus pripilti degalų“. Įsidedu dviratį į automobilio bagažinę ir pirmyn į Žiežmarius. Atvykus ir iš automobilio išsikrovus mantą aplanko dvejopi jausmai – lauke šilta, bet dangus apsiniaukęs. Ant galvos krenta lašai, negi visą dieną lis? Į dangų pasižiūrėjus būtent taip ir atrodo.

Nuo aštuonių valandų turi pradėti rinktis žmonės. Kelios minutės po aštuonių atvažiuoja nedidelis automobilis. Iš jo išlipa šauni keturių draugų kompanija su tortu rankose. Pasirodo, Giedriaus gimtadienis! Tortas ištirpsta kaip mat, visi supranta, kad kalorijos spirgės šiandieną kaip niekad. Net nepastebėjau kaip dar daugiau automobilių susirinko, krepšiai po truputį atsidūrė Giedrės automobilyje. Per Žiežmarių aikštę atvažiavo Žilvinas. Pasiruošęs, lyg tuoj pradėsime žygį ne į Aukštadvarį, o aplink pasaulį. Ne veltui, pasirodo, jis dar anksčiau kėlėsi ir atmynė tiesiai iš Kauno. Automobilius palikome Žiežmarių gimnazijos kieme (Ačiū direktorei Ievai Mažulienei už suteiktą prieglobstį!) ir pajudėjome į priekį. Iš tolo pasižiūrėję į Žiežmarių dvarą pradėjome minti į pirmąją kalvą – iki Mūro Strėvininkų dvaro. Tikslą pasiekėme greičiau negu buvau suplanavęs. Kęstutis Jakelis, Strėvininkų socialinės globų direktorius, leido apsilankyti dvaro viduje. Išsiaiškinę, koks žinomas žmogus yra kilęs nuo Strėvininkų, beje, anot žurnalo TIMES, jis buvo vienas įtakingiausių šimtmečio žmonių, nuskubėjome į salę, kurioje kažkada skambėjo Oginskių muzika. Deja, salė padalinta per pusę, o aš nesu muzikalus, tad akustikos įvertinti nesugebėjau. Aplankėme Mūro Strėvininkų dvaro vidinį kiemą – parką, nusifotografavome prie vienintelio Kaišiadorių rajone veikiančio fontano. Ilgai neužsibuvę nuskubėjome su dviračiais iki Kaukinės.

Mūro Strėvininkų centre yra keliukas, siauras ir status, su automobiliu užvažiuoti mažai šansų. Kas užmynė, kiti stūmėsi dviračius, bet įkalnes visuomet keičia nuokalnės, tad siauru keliuku nuskubėjome iki Kaukinės kaimo. Važiuojant dviračiu labai svarbu būti atidžiam, deja, viena žygio dalyvė užklimpo su dviračiu smėlyje ir pargriuvo. Jokių lūžių, mėlynių – birus smėlis išgelbėjo. Gėrėdamiesi įstabiais peizažais pasiekėme Kaukinę su neva meteoritinės kilmės ežeru. Geologai tyrinėję „Žiedelį“ nustatė – deimantų jo dugne nėra ir, ko gero, ne meteoritas „skylę“ žemėje išmušęs, o ledynas pėdsaką palikęs. Sakoma, šio ežero dugną išmatuoti nėra taip paprasta, nes gali kas už kojos pačiupti ir į dugną nutraukti. Vis dėlto, Žilvinas įsibėgėjęs nėrė į ežero gelmes ir… išnėrė, sakydamas, kad vanduo jame nėra pats šilčiausias. Kiti nesiryžo matuoti vandens temperatūros, daug smagiau šiek tiek palengvinti bagažo svorį šlamščiant užkandžius.

Po nedidelio atokvėpio pajudėjome iki Beižionių į Elektrėnų savivaldybės pusę. Čia susidūrėme su pirma iš dviejų nemalonių kelio atkarpų. Lietus iš pirmo žvilgsnio malonų mynimui kelią pavertė tikru kliūčių ruožu. Kilometro atkarpoje susidūrėme su trimis didelėmis balomis, kurias reikėjo atsargiai apeiti iš šono. Negana to, minti buvo dar sunkiau, nes visų dėmesį blaškė tiesiog pakelėse augantys grybai! Nusileidę, įmynę ir vėl nusileidę nuo keleto kalvų pasiekėme Beižionis. Ačiū seniūnui Mindaugui Makūnui, nes tik jo dėka turėjau ką papasakoti apie šį miestelį. Janeta Ališauskienė atvėrė mums bažnyčios duris. Atrodytų, paprasta kaimo bažnytėlė nėra kažkuo išsiskirianti, bet pamatytumėte jos interjerą! Kabantys flamandiški paveikslai, meno vertybės atgabentos tiesiai iš dominikonų vienuolyno Aukštadvaryje. Ne ką mažiau įdomus ir kryžius stovintis šalia bažnyčios šventoriaus. Jame turėjo būti įrengta koplytėlė, bet sovietinė okupacija sutrukdė pabaigti pradėtus darbus. Kiek atokiau stovinčio dvaro galima ir nepastebėti, būklė jo nėra pati geriausia, vargu ar įmanoma ją ir pataisyti, nėra nė kalbos apie patekimą į dvaro vidų. Suvalgę po ledų porciją nuskubėjome prie Beižionių piliakalnio. Vienas iš aštuonių piliakalnių Elektrėnų savivaldybės teritorijoje yra gerai išsilaikęs. Mūsų protėviai gerai pasirinko vietą gynybiniam įtvirtinimui, nes piliakalnį supa ir gamtos sukurtos kliūtys. Negana to, piliakalnio šlaitai buvo dirbtinai nukasti, kad būtų statesni ir sunkiau priešams įveikiami.

Riedėdami kalvotomis vietovėmis sustojome praktiškai vidury laukų. Prasibrovę pro krūmus aplankėme tikrų tikriausią pagonybės laikų reliktą – Žydiškių akmenį su ženklais. Ant akmens nesunkiai galima pamatyti įrėžtą gyvatės kontūrą, netgi jos akį galima įžiūrėti! Jeigu keliausite pro Nemaitonių kraštą rekomenduojame ir Jums aplankyti Žydiškių akmenį, takelį iki akmens jau pramynėme.

Pakeliui iki atokvėpio vietos Nemaitonyse užsukome pas Oną Parniauskienę. Kadangi lietaus debesų nebuvo matyti jau nuo Kaukinės, o saulės spinduliai gailesčiu nepasižymėjo, prisipildėme jau beveik pasibaigusias vandens atsargas ir asfaltuotu keliuku nuriedėjome iki Švenčiaus ežero. Šį kartą atsirado daugiau žmonių pasiryžusių patikrinti vandens temperatūrą. Vieni maudėsi, kiti pietavo, o treti neatsispyrė galimybei prisirinkti grybų. Po pusvalandžio pertraukos pajudėjome pirmyn.

Aukščiausios Dzūkijos vietovės – Dzūkų aukštumos, taip pat yra vienos kalvočiausių vietovių apskritai Lietuvoje. Nuo tokių kalvų labai smagu leistis dviračiu, ypač, kai pedalų minti nereikia. Nuo kai kurių jų galima išvystyti įspūdingus greičius, tačiau į tokias kalvas reikia ir įminti. Keliaudami nuo kalvos iki kalvos pasiekėme Aukštadvario regioninį parką. Ne visi žygio dalyviai ryžosi įlipti į Pamiškės piliakalnio viršūnę. Pasirinkusieji poilsio minutę prarado nemažai, bet juos reikia suprasti, juk laiptelių vedančių į piliakalnio viršūnę nėra. Keturiomis užsiropštę į viršų nuščiuvome, negi čia Lietuvos kraštovaizdis prieš akis atsivėrė? Tolumoje buvo galima įžiūrėti Gedanonių kalvos bokštą, deja, šio žygio metu jos neaplankėme, pasirinkome Velnio duobę. O duobė visai prie pat. Norite tikėkite, norite ne, bet tikrai keista aura tvyro prie Velnio duobės. Sakoma, čia bažnyčia skradžiai žemę prasmigusi, realesnė versija – meteoritas duobę žemėje išmušęs arba tirpstantis ledynas pėdsaką palikęs. Tokių geologinių darinių ir daugiau galima Aukštadvario regioniniame parke sutikti. Tiesa, svečiuodamasi Aukštadvaryje pas monsinjorą Vytautą Kazį Sudavičių sužinojome, kad jis keletą kartų bandęs duobę pašventinti. Po bandymų jo namuose pradėdavęs per vidurnaktį skambėti telefonas, klebonas nebuvo linkęs daugiau pasakoti, nes neva mums būtų piestu plaukai pasistoję. Būčiau linkęs tikėti juo, nes ir pats esu girdėjęs, kad pavyzdžiui, naktį duobės apačioje dedasi ne patys maloniausi dalykai. Galbūt sutapimas, bet vieno žygio dalyvio dviračio pavarų perjungėjas taip įsipainiojo į grandinę, kad teko nemažai paplušėti prieš važiuojant toliau.

Aukštadvaryje aplankėme dominikonų vienuolyną, Nikodemo Švogžlio Milžino ir Antano Smetonos klasioko Vlado Mongirdos dvarą, kuriame, kai jis dar priklausė Malevskių giminei, mėgo lankytis pats Adomas Mickevičius. Beje, ąžuolas, kurį buvo pamėgęs poetas, yra pavadintas jo vardu – jį taip pat aplankėme. Dalis žygio dalyvių pasiliko prie vienuolyno, su likusiais numynėme iki Kartuvių kalno, ant kurio viršūnės didikai neva kardavo nepaklusnius baudžiauninkus. Sakoma, kad ir ne vienas sukilėlis prieš caro valdžią buvo pakartas ant šio kalno.

Nuo Aukštadvario numynėme iki Čižiūnuose esančios Lietuvos Edukologijos Universiteto bazės. Čia mus pasitiko šeimininkas Vytautas, kuris leido mėgautis visais bazės privalumais. Saulei pasislėpus už horizonto visi susirinkome prie laužo, skambėjo Lietuvių liaudies dainos. Akimirką pasirodė, kad tikrai ne penkiasdešimt kilometrų būtume numynę.

Ryte stovyklavietę aplankė gulbių šeimyna, nepasižymėjo ji svetingumu ir kiekvienas turėjo ją apeiti iš tolo. Papusryčiavę, pasivaišinę Giedrės daryta kava, pajudėjome iki Liutonių baidarių centro. Antrą dieną maršrutas kur kas turėjo būti trumpesnis, tik trisdešimt kilometrų. Sustodavome tik trumpam, nes prieš akis laukė plaukimas baidarėmis nuo Liutonių iki Žiežmarių. Pakelėje paklausę vietinio gyventojo patarimo bandėme kirsti kampą prie Piktakiemio kaimo. Supratome, kodėl taip kaimas pavadintas, nes įstrigome tiesiogine to žodžio prasme – miško glūdomoje. Dviračius teko stumtis, šiaip ne taip atsidūrėme teisingame kelyje ir neužilgo pasiekėme Liutonis. Čia mus pasitiko baidarių centro šeimininkė Daiva, kuri leido mums įveikti dalį maršruto baidarėmis. Palikę dviračius Liutonyse išplaukėm iki Žiežmarių. Kiekvienas žinojo, kad Strėva nenuspėjama ir įdomi upė, tad visai nenustebau priešais save išvydęs tris apvirtusias baidares. Šiaip ne taip, bendromis pastangomis, iš jų išpylėme vandenį ir toliau visi drauge galėjome tęsti žygį. Atplaukę iki Žiežmarių jau matėme stovinčius mūsų dviračius. Išlipę iš baidarių, galima sakyti, nejautėme nei rankų, nei kojų, bet visų veidus puošė šypsenos. Per dvi dienas dviračiais, baidarėmis, įveikėme apie 90 km. Jauniausiam dalyviui trylika metų, vyriausiam per penkiasdešimt. Vieni važiavo su miesto dviračiais, kiti su kalnų, treti su turistiniais. Dėkojame žygio partneriams – Liutonių baidarių centrui (www.liutonys.lt).

Viktoras Pinkevičius

Giedrės Streikauskaitės nuotraukos


Piliakalnių kolekcija

 

Ėjimas banguojančiu auksinių kvietrugių lauku… Donato rankose uždegta žvakutė, tyliai nusileidusi ant kareivio kapo… ištiesta draugo ranka lipant nuo stataus kalno… tiesiai iš daržo atbėgusi mums atverti bažnyčios durų krivoniškė Ona Naginienė… mažosios Emilijos bičiulystė… žemuogės ant smilgos… pasibaigęs kuras žaliame „golfuke“… šiluma spinduliuojantys vienuolės žodžiai… „nenustygstantis“ Gražinos entuziazmas ir pievų gėlių kilimai… draugiški Buivydonių piliakalnio kaimynai… audringa diskusija mėnesienoje apie Kaišiadorių ateitį… Tai dalykai, labiausiai įstrigę iš penkių kelionių su nuostabia kompanija.

Idėja aplankyti visus rajono piliakalnius šį pavasarį gimė kolekcininkų klubo „Kaišedarai“ vadovui Virginijui Braziui. O mes šiai minčiai su malonumu pritarėme, taip gimė bendras 4,5 mėnesius trukęs „Kaišedarų“ ir Kaišiadorių TVIC projektas „Surink piliakalnių kolekciją“. Į keliones kvietėme ne tik klubo narius, bet visus, kas nori geriau pažinti Kaišiadorių kraštą – juk ne tik piliakalnius „rinkome“, o lankėme ir kitus pakeliui esančius gamtos ir kultūros objektus. O jų pamatėme netoli 130.

Ant kiekvieno piliakalnio iškėlėme Lietuvos trispalvę ir klubo „Kaišedarai“ vėliavą. Keliautojų grupėse dalyvavo kaišiadoriečiai, kauniečiai, vilniečiai, klaipėdiečiai, jonaviškiai, elektrėniškiai… Vieni – pastovieji, kiti prisijungdavo atskirose kelionėse. Penki projekto dalyviai „surinko“ visus rajono piliakalnius – tai Nijolė Marozaitė, Emilija Brazytė, Vytautas Budvytis, Virginijus Brazys ir Giedrė Streikauskaitė. Jiems baigiamojo vakaro metu UAB „Savex“ Dovanų skyriaus vadovė Valentina Olekienė įteikė atminimo dovanėles.

Kaišiadorių rajone buvo 27 piliakalniai, iš kurių 4 sunaikinti. Priėjimas prie piliakalnių labai skirtingas – į vienus veda nušienauti takeliai ir komfortiški laiptukai, kitus radome tik pasitelkę puikiąją Augustinos Kurilienės knygą „Kaišiadorių rajono archeologijos sąvadas“, navigaciją ir užsispyrimą braunantis per dilgėles. Bene didžiausias iššūkis buvo užkopti į du Varkališkių piliakalnius.

Visų kelionių metu pasakojimų apie rajono objektus klausėmės iš Virginijaus Brazio ir Vytauto Budvyčio lūpų. O šių gidų informaciją papildė mus mielai priėmę vietiniai šviesuoliai – tai Audronė Neniškienė Paparčiuose, Vytautas Lapinskas Darsūniškyje, Lina Čėsnienė Palomenėje ir kiti. Kiekvieną kelionę baigdavome aptarimu prie bendro stalo iš suneštinių vaišių. Už šiltą priėmimą, galimybę jaukiai pabendrauti dėkojame Romui Janauskui iš Maisiejūnų, Raimundai ir Eugenijui Šulskiams iš Žiežmarių, Redai ir Virginijui Braziams iš Lomenių, Marijonui ir Algirdui Baurams iš Rusių.

Beveik apie kiekvieną piliakalnį išgirdome legendas, viena iš jų norisi pasidalinti: „Žmonės pasakodavo, kad seniau prieš vidurnaktį ant piliakalnio degdavusi ugnelė, kad jame paslėptas užburtas lobis. Greičiausiai, todėl piliakalnis ir imtas vadinti Skarbu. Žinomas pasakojimas, kaip Žaslių klebonas bandė paimti užburtą lobį. Klebonui prisisapnavo, kad galėsiąs pasiimti lobį, kai atlaikys piliakalnyje mišias. Jis taip ir padarė. Baigiant mišias, „skarbas“ jau pradėjęs kilti į paviršių, tereikėjo užgesinti žvakes. Tačiau klebonas buvo pamiršęs paimti įrankį, su kuriuo žvakės gesinamos, todėl zakristijonas jas užpūtęs. Tada kažkas sudundėjo, sugriaudėjo ir brangenybės nugrimzdo į gelmes. Kunigas bandęs dar kartą laikyti mišias, bet turtai jau nebeiškilę.“ (Šaltinis: „Kaišiadorių rajono archeologijos sąvadas“, A.Kurilienė).

Giedrė Streikauskaitė

Giedrės Streikauskaitės nuotraukos